Buvęs pareigūnas, dabar privačiu detektyvu dirbantis vyras nerūko jau daugiau nei 6 metus. Tačiau, kaip jis pasakoja, kelias to link nebuvo paprastas. Mesti rūkyti jam pavyko tik iš antro karto ir tai tik patyrus skaudžią netektį.
„Pradėjau rūkyti, kai man buvo 22 metai, o nustojau 41-erių. Tai turiu rūkant gerų 18 metų, galima sakyti, pilnametystės stažą“, – konstatavo N. Maliutinas.
Jis pasakojo prieš tai sunkiai įsivaizdavo, kaip galėtų nerūkyti, mat darbas kupinas streso, įtampos: „Neįsivaizdavau, kaip galiu sulaikinėti nusikaltėlį ir neparūkyti prieš tai. Tada sėkmingas ar nesėkmingas sulaikymas, vėl įtampa, vėl rūkai. Man net nebuvo minčių, kad gali elgtis kitaip.“
Įspėjimo skambutis – tik netekus draugo
Dabar vyras sako visai atsikratęs priklausomybės, tik labiausiai gailisi, kad tai reikėjo padaryti žymiai anksčiau.
„Mirė mano draugas, kuriam buvo 37 m. Tai ir buvo paskutinis skambutis, kada jau išgirdau ir mamos, šeimos, vaikų prašymus, kad „tėti, mesk rūkyti“. Tada juos išgirdau ir padariau šitą žingsnį. Atidaviau krūvą žiebtuvėlių, kurie gulėjo namuose, cigaretes vaikams ir sakau „meskit“, – prisiminė jis Gyvybės mokslų ir edukologijos instituto surengtoje diskusijoje „Tabako priklausomybės viražai Nacionalinėje darbotvarkėje“.
Nors sulaukė daug aplinkinių džiaugsmo dėl tokio savo sprendimo, sunkiausia dar laukė ateityje. „Laikiausi 3 dienas, po jų jau buvo sunku. Trečią dieną prisiminiau, kad turiu kažkur knygos „Lengvas būdas mesti rūkyti“ kompaktinis diskas. Jis namuose gulėjo ilgus metus. Tai šešias valandas reikėjo klausyti tą knygą, kaip tik pagal darbo pobūdį turėjau tokią galimybę, važiavau į Klaipėdą – 3 valandas į priekį ir 3 valandas atgal.
Ir ką autorius pačioje pradžioje sakė – jei tu mane skaitai ar klausai, nemesk rūkyti. Nemesk, dar daugiau rūkyk. O aš jau buvau trečia diena nerūkęs – tai rūkoriui labai daug, kai į anksčiau per dieną išeidavo vienas ar pusantro pakelio. Ir man vėl siūlo rūkyti. Tai ką man daryti? Ir pats sau pasakiau „ne“, turiu laikytis. Ir ta kelionė į Klaipėdą, audioknyga, kokią 4 nerūkymo dieną man padėjo sudėlioti visus taškus ant „i“ , motyvuoti save, suprasti, kodėl turiu mesti rūkyti. Draugo mirtis buvo atspirties taškas, o Allenas Carras sudėjo visus akcentus“, – prisiminė N. Maliutinas.
Kelios sekundės vos nesugriovė ilgų mėnesių triūso
Metę gerti alkoholį, rūkyti ar vartoti narkotikus žmonės klaidingai pamano, kad vos praėjo kiek laiko ir jau atrodo, kad priklausomybės pavyko atsikratyti. Kad toks požiūris – tik iliuzija, pašnekovas pasakojo įsitikinęs savo kailiu.
„Ir man taip buvo, ėjo ketvirtas mėnuo, aš nerūkiau tiek laiko, galvojau, jau esu laisvas. Ir patekau į vieną artimų draugų kompaniją, kur buvo vartojamas alkoholis, visi rūkė, išskyrus mane. Ir jie nuėjo fotografuotis, aš likau vienas prie stalo, guli pakelis cigarečių, žiebtuvėlis, išgėriau vyno ir taip norisi. Galvojau, vienas dūmas, ką jis pakeis, juk jau mečiau 4 mėnesius rūkyti.
Ir aš paėmiau tą cigaretę, paėmiau žiebtuvėlį, galvoju, vienas dūmas, niekas nemato. Paėmiau cigaretę į burną ir tada Alleno Carro eilutės galvoje – bus tau tokia situacija, kai atrodys, kad jau metei rūkyti ir galvosi, kad vienas dūmas – nieko tokio, bet atsimink, kad taip vėl pažadinsi tą žmogeliuką savo galvoje ir vėl pradėsi rūkyti ir viskas nusinulins, o kitą kartą bus dar sunkiau mesti. Ir jei įveiksi kelias sekundes didelį norą užsirūkyti, tu laimėsi. Ir laiku prisiminiau, išmečiau cigaretę ir galiu tuo didžiuotis“, – prisiminė priklausomybę įveikęs vyras.
Kad „užmuštų“ daug metų kausčiusį žalingą įprotį, N. Maliutinas pasakojo ėmęsis bėgioti krosus. „Pirmą mėnesį, pirmas tris savaites, kada formuojasi įprotis, pradėjau beveik kiekvieną dieną bėgioti krosus 10–15 kilometrų ir tai man labai padėjo. Nes kai grįžti namo po didelių distancijų tu tikrai nenori rūkyti“, – sakė jis ir pridūrė bėgiojęs ir kai rūkė, tačiau metęs apkrovas gerokai padidino.
Mano, kad bus pasmerkti
Paklaustas, ar žinodamas, kad egzistuoja galimybė dėl tokios priklausomybės kreiptis pagalbos į šeimos gydytoją ar toksikologą, būtų taip padaręs, vyras buvo atviras.
„Nesu įsitikinęs, nes pas mus valstybėje, deja, žiūrima taip – jei kažkur kreipiesi pagalbos, esi silpnas, priklausomas. Pradedi galvoti, kad jei kažkur kreipeisi, reikės kažkokias pažymas pristatyti, atsirasi įskaitoje. Pats nesu išimtis ir kiti žmonės priprato problemas spręsti patys“, – neslėpė N. Maliutinas.
Diskusijoje dalyvavęs Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys, psichiatras Linas Slušnys atkreipė dėmesį, kad toks nusiteikimas nėra teisingas. Dar blogiau – ydingas visuomenės požiūris sudaro klaidingą įspūdį, kad rūkymas nėra labai didelė bėda.
„Čia yra nuostata, nes bent aš taip tikrai nežiūriu, esu tas profesionalas, kuris daug metų pradirbau su vaikais. Ir tikrai nėra tikslo nei įskaitoje kažką „pastatyti“, man atėjęs žmogus – ar jis bus suaugęs, ar vaikas – reiškia, kad atėjo bėda, turiu ją spęsti.
Kodėl kai žmogui yra temperatūra, jaučiasi blogai, jis bėga pas daktarą ir negalvoja, kad yra kaltas, nes persišaldė. Tai lygiai taip pat nei psichiatrai, nei psichoterapeutai taip nedaro. Bet iš kažkur atkeliauja ta nuostata, kad atėjęs žmogus bus pasmerktas“, – kalbėjo jis.
Visuomenė rūkymą priima kaip normą
L. Slušnys kaip daug didesnę problemą pažymėjo tai, kad pati visuomenė rūkymą priima kaip normą.
„Kai vaikas paauglys pradeda rūkyti, man teko ne kartą išgirsti iš pačių tėvų: „Nieko, svarbu, ne narkotikus vartoja“. Tai čia net nuostata tėvų, taigi visuomenėje tai netraktuojama kaip kažkokia didelė drama. Tai yra paradoksas. Pasaulis juda to link, kad išimtų reklamą, net neparduotų rūkalų prieš akis, yra atgrasantys vaizdai ant pakuočių, amžiaus ribojimas ir staiga 14–15 m. vaikas užtraukia dūmą ir tada išgirsti, kad čia „nieko“, „smulkmena“, svarbu, kad negeria, narkotikų nevartoja.
Ir čia jau yra kodas, kuris atsimuš ties 50, 60 metų, kai kas jų nesulauks, nes 37 m. galbūt nuo plaučių vėžio numirs. Bet tuo metu žmonės visuomenėje tarsi savotiškai net paskatina „čia nieko baisaus“. Kai mes pradėsime žiūrėti į tabaką kaip į žalingą įprotį, kuris yra praktiškai lygiagrečiai pavojingas kaip heroinas, kokainas, prie ko labai greitai priprantama ir sunkiai iš to išeinama, tada galbūt pradės kas nors keistis“, – kalbėjo Priklausomybių prevencijos komisijos narys.
Jis kartu pridūrė, kad situaciją tik apsunkina tai, kad cigaretės yra legalus produktas. „Tarsi tada baubo nėra ir esu net eretišką mintį turėjęs, kad reikia tabaką priskirti prie heroino ir kokaino ir išvis uždrausti pardavinėti. Taip, tai yra juodoji rinka, baisu, bet tada ir pieši baubą nuo pirmos akimirkos, kad tai yra tragedija ir drama. Dažniausiai mes tos dramos nematome“, – kalbėjo L. Slušnys.
Pagalbos būdų yra, trūksta noro
Respublikinio priklausomybės ligų centro tyrėja Dovilė Mačiulytė atkreipė dėmesį, kad pagalba asmenims, priklausomiems nuo tabako, egzistuoja ir yra prieinama.
„Tik čia turbūt galiu paantrinti, kad yra tam tikri nusistatymai tiek visuomenės, tiek pačių pacientų ir yra dar didelė stigma. Viena vertus, paradoksalu, kad rūkymas yra kaip ir normalizuotas ir tėvai net gali normaliai reaguoti, nes rūkymas plačiai paplitęs reiškinys.
Bet kai ateina laikas mesti rūkyti, turi pripažinti priklausomybę atsiranda kažkoks tabu, kad aš toks pats kaip ir priklausomi nuo alkoholio, narkotikų. Nesinori tapatintis su šia grupe žmonių galvoja, kad čia jo asmeninis reikalas“, – pasakojo ji.
Specialistė pažymėjo, kad tyrimai vis tik rodo, kad bandymas mesti rūkyti vien savo pastangomis labai dažnai baigiasi nesėkme ir tik keli procentai asmenų patys tą sugeba daryti.
„Bet jei pažiūrėtume, ką turime Lietuvoje, tai daug ką turime. Asmuo, kuris norėtų mesti rūkyti, gali tiek kreiptis pas šeimos gydytoją pirminei konsultacijai, gali būti paskiriamas medikamentinis gydymas. Gali būti žmogus nukreipiamas į antro lygio paslaugas – mūsų priklausomybės ligų centrą, kur būtų suteiktos kompleksinis gydymas – gydytojo psichiatro, psichologo paslaugos. Gali būti skiriamas medikamentinis gydymas ar nikotino pakaitinė terapija – pleistrai ar kramtomos gumos“, – sakė D. Mačiulytė.
Trūksta vaistų kompensavimo
Ano jos, didžiausia problema, kad tai mažai žinoma, per mažai priimtina ir todėl besikreipiančiųjų į priklausomybės ligų centrą yra nedaug. Be kita ko, ji priminė, kad šios paslaugos su siuntimu yra nemokamos.
„Tik klausimas, kiek nori eiti pas šeimos gydytoją gauti siuntimą į priklausomybės ligų centrą dėl tokio dalyko“, – pastebėjo specialistė.
Taip pat ji atkreipė dėmesį, kad dar viena problema egzistuoja dėl to, kad nėra kompensuojamų medikamentų besigydantiems priklausomybę nuo rūkymo.
„Kartais kokio nors projekto rėmuose atsiranda tam lėšų, užperkami medikamentai, tie patys pleistrai ar kramtoma guma, koks purškalas į gerklę, bet tie projektai baigiasi, o valstybiniu lygmeniu to nėra. O tai yra pakankamai brangu“, – sakė D. Mačiulytė.
Pirma – gairės, vėliau bus ir priemonės
Konkrečių priemonių, kaip spręsti tabako priklausomybės problemas, ekspertai pasigenda ir Nacionalinėje darbotvarkėje. Visgi Živilė Gudlevičienė, ministrės pirmininkės I. Šimonytės patarėja sveikatos apsaugos ir neįgaliųjų klausimais, akcentavo, kad šis dokumentas tik nubrėžia gaires, o dėl konkrečių priemonių joms įgyvendinti bus sprendžiama vėliau.
„Darbotvarkė yra strateginis dokumentas, kuris parodo kryptis. Toliau bus daromi priemonių planai, kurie jau bus labiau labilūs dokumentai, atliepsiantys ir reaguosiantys į kintančią situaciją, atsirandančius naujus mokslinius tyrimus. Tai bus detalūs dokumentai, pagal ką bus galima vykdyti prevenciją, žalos mažinimą“, – sakė Ž. Gudlevičienė.
Sprendžiant priklausomybės klausimus, ji siūlė pirmiausia atsigręžti į visuomenės sveikatos specialistus ir didesnes pajėgas skirti ligų prevencijai, edukacijai, švietimui ir sveikatinimo didinimui, „kad nereikėtų gydyti tų ligų, kad jos neišsivystytų“. Premjerės patarėja taip pat pastebėjo, kad neretai vienos priklausomybės keičia kitas, todėl pirmiausia būtina išsiaiškinti priežastį, kodėl žmogus į jas linksta.
