Pokalbio metu Greta pasidalijo, kas yra sunkiausia netekus kūdikio, kaip netektys paveikė jos romantinius santykius ir ką jai šiuo metu reiškia auginami vaikai.
Galbūt galėtumėte papasakoti apie savo pirmąjį nėštumą. Kada jis buvo ir kaip viskas vyko?
Pirmas nėštumas buvo tuomet, kai buvau keturiolikos metų. Tada tėvai neleido gimdyti, nors be galo norėjau. Visuomet buvau atsakinga, gerai mokiausi ir norėjau baigti mokslus.
Tuo metu prašiau tėvų man padėti auginti vaiką, tačiau jie neleido. Prieš mano valią buvo atliktas „išvalymas“. Iki šiol labai skaudu. Šį įvykį slėpiau ilgus metus, apie jį tik keli artimieji žinojo. O po paskutinės vaikelio netekties prabilau. Tapo šiek tiek lengviau.
Iš viso patyrėte keturių vaikų netektis. Kaip keičiasi emocijos patyrus daugiau nei vieno vaiko netektį?
Su kiekviena netektimi vis sunkiau susitaikyti. Kiekvieną kartą vis prarandi nors kaskart tikiesi, kad galbūt jau šįkart bus gerai. Nėra lengviau. Kiekviena netektis yra skirtinga. Pirmoji netektis buvo tokia, kad norėjau vaikelio, bet nieks manęs neklausė. Antras nėštumas po šešių savaičių baigėsi persileidimu.
Po trečiojo nėštumo man gimė sūnus. Ketvirtas nėštumas buvo negimdinis – plyšo kiaušintakis, prasidėjo vidinis kraujavimas, netekau kiaušintakio.
Buvo atlikta operacija, turiu pjūvio randą per visą pilvą. Dabar galiu pastoti tik kas antrą mėnesį. Tuomet buvo penktas nėštumas, kuris nutrūko po dvidešimt trijų savaičių, nes mirė dukrytė gimdoje nuo deguonies bado. Kodėl taip buvo, nežinom iki šiol. Teko palaidoti dukrytę. Kiekviena istorija skirtinga.
Kas būdavo sunkiausia netekus kūdikio?
Viskas. Pasikeičia visos mintys. Atrodo, kad ateities planas jau buvo sudėliotas, ranka pasiekiamas, ir visa tai dingsta. Tuo laiku bijodavau vyrui kažką pasakyti, jį užgauti.
Jis lygiai taip pat bijojo man kažką pasakyti. Baimė buvo sukausčiusi mus abu. Prieš paskutiniąją netektį buvau pagimdžiusi sveiką vaiką. Jis taip pat suprato viską, kas vyksta. Jis taip pat neteko sesers ir išgyveno dėl to. Tad šįkart išgyvenimas buvo kitoks, nes turėjau palaikyti ne tik save, bet ir kitus.
Kas jus skatino nepasiduoti po pirmųjų netekčių?
Skatino vyras, sūnus. Vyras norėjo dar vieno vaikučio, o sūnus norėjo brolio arba sesės. Didžiausias paskatinimas buvo po paskutinės netekties.
Galbūt dėl to greitai vėl pastojau – po keturių mėnesių. Atrodė, kad vienintelis būdas išlipti iš tos depresijos, tai turėti vaiką ant rankų. Galiu pasakyti, kad po netekties nėštumas buvo tragiškas.
Visą laiką pergyvenau, ar kūdikiui viskas gerai, nemiegodavau, nerimavau. Kas dvi savaites lankiausi pas ginekologę. Kai pagimdžiau ir jau laikiau kūdikį ant rankų pirmieji žodžiai buvo: „Pagaliau. Pagaliau viskas baigėsi“.
Ar persileidimai paveikė jūsų romantinius santykius su partneriu?
Šiuo metu galiu pasakyti, kad mes sustiprėjome. Išmokome įsiklausyti į vienas kitą, atrodo, kad dabar esame nepalaužiami.
Tie dalykai, į kuriuos anksčiau labai reaguodavome, dabar nebeatrodo reikšmingi. Ėmėme labiau vertinti viską, kas aplink.
Jis mane labai palaikė. Kai po paskutinės netekties grįžau namo, sužinojau, kad mano vyras susisiekė su mano draugėmis. Jis jų prašė pabūti kartu su manimi, nes man tuo metu buvo labai sunku. Tai parodė, kad skaudžiu momentu jis negalvojo apie save, o galvojo apie mane. Tad tikrai jaučiau palaikymą.
Ar jums siūlė psichologinę pagalbą po netekčių?
Man pasiūlė pagalbą tik po paskutinės netekties. Ja nepasinaudojau, bet pati kreipiausi į „Krizinio nėštumo centrą“. Ten kalbėjausi su moterimis, patyrusiomis netektis. Bendrystė ir supratimas, kad esi ne viena, labai padeda.
Šiuo metu auginate du sūnus. Ką jie jums reiškia?
Jie – man viskas. Meilė, pasaulis, šiluma, pasididžiavimas. Tuomet norisi būti kuo daugiau kartu, pamatyti kiekvieną žingsnį. Anksčiau tėvai sakydavo, kad vaikai labai greitai auga. Aš to nesuprasdavau. Dabar suprantu. Jie yra mano paskatinimas gyventi.
Ką patartumėte moterims, kurios tokiu būdu netenka savo vaikų?
Netylėkite, kalbėkite. Bandykite išsakyti savo mintis: rašykite, pieškite. Aš pati rašau eiles, man tai padėjo. Stenkitės nepasiduoti, nenuleiskite rankų.
Apie tai, ką išgyvena moterys, netekusios savo vaikų sutiko pakomentuoti psichologė Rūta Mickevičienė. Ekspertė pasidalijo patarimais, kurie galėtų pagelbėti su skausmingomis patirtimis susiduriančioms moterims ir jų artimiesiems. Taip pat atskleidė, kada po netekties yra tinkamas laikas pradėti galvoti apie naujos gyvybės atvedimą į pasaulį.
Ką patiria moterys, netekusios kūdikių?
Netekčių būna įvairių: neišsivysčiusio nėštumo, ankstyvųjų ar vėlyvųjų persileidimų, abortų ar jau gimusių vaikų. Kalbėdama su netektis išgyvenančiais žmonėmis, dažniausiai pastebiu tokius jausmus, kaip bejėgystę, atsiribojimą nuo kitų, sunkų dėmesio koncentravimą.
O kartais keletą dienų moterys apskritai nieko nejaučia. Ypač, kai tai liečia laidotuves. Atrodo, kad laidotuvės vyksta tarsi „autopiloto“ režimu, tačiau po atsisveikinimo praėjus kelioms dienoms ima reikštis emocinės reakcijos.
Iš esmės, jausmai labai priklauso nuo to, kokiame gedėjimo etape yra žmogus. Nepriklausomai nuo to, ar numirė jau gimęs vaikelis, ar nepavyko nėštumas, moterys išgyvena visus gedėjimo etapus. Iš pradžių motinos susiduria su šoko reakcija, kuomet negali patikėti, kad tai įvyko.
Vėliau šoką pakeičia neigimo stadija, kurios metu kvestionuojami ultragarso atlikimai, manoma, kad galbūt gydytojai susimaišė. Vėliau pasirodo pykčio reakcija. Pykstama ant savęs, artimųjų, gydytojų. Vėliau pereinama į derybų stadiją: „o jeigu būčiau nuvykusi anksčiau pas ginekologą, galbūt būtų pastebėję, ką galima pakeisti, galbūt reikėjo vykti į kitas gydymo įstaigas“.
Tokiu būdu vis grįžtama į praeitį ir mėginama „pasimatuoti“ kitus variantus, kaip galėjo būti. Bet kuomet moteris ima suprasti, kad nieko pakeisti nebegalima, tuomet yra krentama į depresiją. Padedamos artimųjų ir pasitelkdamos vidinę stiprybę moterys po depresijos pereina prie paskutiniosios gedėjimo stadijos – priėmimo.
Kaip jos gali sau padėti?
Nėra vieno būdo, kaip sau padėti. Pagalbos parinkimas priklauso nuo moters brandos, suvokimo apie gyvybės ir mirties santykį, taip pat nuo to, kaip įveikinėjo netektis iki tol, kiek artimų žmonių turi. Tačiau netektį lengvinančių metodų yra pačių įvairiausių.
Kai kurioms padeda daug skaityti ir domėtis, kaip su praradimu kovojo kitos moterys. Šia tema yra išleista knyga „Motinystės išpažintys: kad vėl priimtume ir pamiltume mums skirtą gyvenimo kelią“, kurioje istorijų herojės dalijosi savo išgyvenimais.
Kitoms gali padėti jausmų įžodinimas, dėl to jos kreipiasi į psichologus, kartais į psichiatrus. Kitos randa erdves kalbėtis apie savo jausmus, kuriose vyksta grupiniai užsiėmimai netektis išgyvenančioms moterims. Kai kurios moterys atranda stiprybės pasitelkdamos gamtos ar meno terapijas.
Yra ir tokių moterų, kurios į savo gyvenimą integruoja sąmoningumo praktikas arba pasineria į religiją. Iš esmės, žmogus ieško jungties su savimi, kad ir kas benutiktų.
O kaip artimieji gali padėti moteriai?
Visos moterys skirtingos, tad vienoms norisi artimesnio kontakto, o kitos nori atsiriboti nuo žmonių. Vienas iš būdų yra būti šalia žmogaus, nepalikti jo vieno, jeigu jis tai leidžia.
Taip pat paklausti, kaip galima padėti. Tik jokiu būdu nenuspręsti, ką daryti už jį.
Pavyzdžiui, pasitaiko atvejų, kuomet šeima netenka kūdikio ir artimieji nori kuo greičiau iš namų išgabenti visus vaikui skirtus daiktus tam, kad šie dar labiau neskaudintų tėvų. Tačiau iš tikrųjų, tai tėvams gali būti dar didesnis skausmas grįžus namo ir pamačius, kad nėra ne tik vaikelio, bet ir jį primenančių daiktų.
Kodėl moterys ryžtasi vėl gimdyti po patirtų netekčių?
Vienareikšmiškai neatsakysiu, tačiau iš praktikos, su kuria susiduriu, tai moterys kaip vienintelį būdą sumažinti savo skausmą mato naujo vaikelio susilaukimą.
Bet čia yra grėsmė, kad moteris gali bėgti iš vienos patirties į kitą, kuomet dar nėra pilnai išgyvenusi visų gedulo fazių. Kitas vaikelis gali tapti projekcija to vaikelio, kurio buvo netekta.
Rekomenduojama galvoti apie naują vaikelį tuomet, kai psichologiškai ir fiziškai tam yra pasiruošta: susitaikyta, kad naujas vaikelis bus visai kita gyvybė ir suvokta tai, jog tuo metu moteris taps nebe vieno vaiko mama, o dviejų. Tik vienas bėgios žeme, o kitas dangumi. Kai moteris yra suvokusi, kad naujas vaikelis yra nauja asmenybė tuomet jau galima svarstyti apie naują gyvybę.
Teksto autorius: Liepa Svirskaitė
Pagalbos kontaktai:
VšĮ Krizinio nėštumo centras
Darbo laikas: I-V nuo 9 iki 17 val.
Kontaktai: Tel. 8 603 57912, el. pastas [email protected]
Nemokama pagalba teikiama gyvai, telefonu, internetu.
Priklausomai nuo pagalbos poreikio, pagalbą teikia šie specialistai: psichologai, teisininkai, socialiniai darbuotojai, ginekologai, dulos, žindymo specialistės.
Pagalba galima visoje Lietuvoje.
