„Kai kas nors miršta neturėdamas šeimos ar pinigų, pagal Visuomenės sveikatos įstatymo 46 straipsnį esu įpareigota organizuoti jų laidotuves“, – save pristato Evie.
Pirmieji moters žingsniai – atlikti mirusiojo namų kratą. Jai tenka ieškoti visko, kas buvo susiję su velioniu – užrašų, telefonų knygos, artimųjų kontaktų:
„Tenka skambinti kitiems. Dažnai šie skambučiai būna itin sunkūs, dažnu atveju net ir nežinau, ką pasakysiu kitam. Stengiuosi per daug apie tai negalvoti.“
Privalo informuoti
Evie pasakoja, kad tokia jau jos dalia ir nuo jos nepabėgsi. Skambindama mirusiojo artimiesiems, pažįstamiems ji visuomet eina tiesiai prie esmės:
„Pranešu, kad stoviu jo giminaičio namuose, kad gavau numerį iš adresų knygelės ir atsiprašau, kad turiu apie tai pranešti. Tokios siurrealistiškos aplinkybės, tačiau kažkam tenka būti pranašu, kad mirė kitam artimas žmogus.“
Neretai moteris sulaukia ir padėkos, kad apie tai pranešė, informavo, kad ir kokia buvo sudėtinga ši naujiena, rašoma mirror.co.uk. Be to, nutinka ir taip, kad artimieji atsisako apsiimti laidotuvių organizavimu, todėl ši našta krenta ant Evie pečių:
„Mirusiojo komunalinių paslaugų, kortelių tiekėjų informavimas, jo banko sąskaitų įšaldymas, kaimyno durų beldimas, draugų paieška – visa tai apima mano darbą.“
Apie savo darbo ypatumus ir skausmą, kurį tenka patirti, Evie parašė knygą, kurioje sudėjo visas savo mintis ir kitų nuostabas, ką tenka išgirsti pranešus apie savo profesiją.
