Ši mirtis, tikiu, palietė kiekvieną, kuris per gyvenimą skuba, lekia ir negali sustoti. Darbai persipina su naujais darbais, nesibaigiančios užduotys, atrodo, sklando ore. Mes bėgame kasdien, bandydami pasiekti aukščiausius rezultatus ir net nepastebime, kaip pro mus pralekia gyvenimas. Tas vienintelis, kurio neatsuksi atgal ir nepakartosi iš naujo.
Pavasarius keičia vasaros, o po vasaros, žiūrėk, medžiai ima gelsti. Taip ir gyvenimas – dar ką tik visai jauni svajojome apie studijas, turėjome didžiulius gyvenimo siekius, o netrukus, įsisukę savo kasdienybėje, stebime kaip auga vaikai, kaip rytą keičia vakaras.
D. Rudokaitės mirtis mane supurtė iš pamatų – žmogus gyveno, siekė, svajojo, dirbo ir nė nekilo jokių papildomų klausimų apie jos būtį, tačiau štai vieną dieną žinia lyg iš giedro dangaus: „Mirė“. Jos tiesiog nebėra tarp mūsų. Dukra nebeturi mamos, vyras – žmonos, o Lietuva – talentingos aktorės.
Skaudi netektis ir didžiulis praradimas visiems ją pažinojusiems, talento gerbėjams ir, žinoma, šeimai.
Prašo vienintelio
Reikšdama nuoširdžią užuojautą D. Rudokaitės artimiesiems, aš noriu kreiptis į visus – sustokime, išmokime vertinti tai, ką turime šalia.
Apkabinkime brangius žmones, pasakykime jiems, kad mylime. Sustokime, pasikalbėkime.
Gyvenimas toks trapus ir laikinas. Gyvenimas toks negailestingas ir vienintelis dalykas, kurį mes turime. Įvertinkime, kol dar turime tam laiko.
Autorius: skaitytoja Aušra
