Nors šiuo metu V. Kočiubaitis užsiima ramesne šeimos gydytojo praktika, už jo pečių – ilgametė darbo skubiosios pagalbos skyriuje ir karo medicinos gydytojo patirtis.
Vyras dalyvavo trijose karo misijose Afganistane, iš viso ten praleido dvejus metus. Negana to, jis yra keturių knygų autorius, kur nugulė ir sukrečianti karo mediko patirtis.
Gydytojas neslepia, kad nors dirbdamas skubiosios pagalbos skyriuje matė visko, išgyvenimai karo fronte lieka neišdildomi. Apie tai plačiau – portalas tv3.lt kalbina dabar jau atsargoje esantį karo mediką, majorą V. Kočiubaitį.
Gyvenant šiuolaikiniame pasaulyje daug žmonių nebeįsivaizduoja, ką tai reiškia karas. Ką apie jį galite pasakyti jūs?
Kaip yra pasakęs E.M. Remarque‘as, jei nori sužinoti, kas yra karas, reikia pabūti lauko ligoninėje. Tai man teko dirbti keturis mėnesius kartu su vokiečiais Kabulo karo ligoninėje. Tai yra baisus vaizdas, baisūs sužeidimai, juo labiau patiriami jaunų žmonių. Tai – ir amputacijos, ir šautiniai sužalojimai, ir vaikų sužalojimai minomis, ir nukentėję, sprogimų sužaloti vietiniai civiliai gyventojai...
Aišku, šie patyrimai jau buvo daugiau nei prieš 10 metų, bet jie išlieka. Ir jie yra žiaurūs net man, gydytojui, 30 metų atidirbusiam priėmimo skyriuje, ir iki šiol prisimeni. Prisimeni vaikinus, kuriems vos 18-os metų amputuota koja ir pėda kitos kojos.
Kas susiję su Ukraina, man teko pusę metų dirbti su ukrainiečiais karo gydytojais ir išminuotojais, tai tikrai labai geri kolegos, patyrę profesionalai, kariškiai, chirurgai, traumatologai, reanimatologai. Pačiam net teko iš jų pasimokyti, nes tuo metu turėjo didesnę patirtį – buvo misijose ir Libijoje, Irake, Balkanuose.
Kaip apskritai atrodo karo mediko darbas?
Mediko darbas iš esmės yra gyvybių, sveikatos gelbėjimas. O Afganistane mes daugiausiai teikėme pagalbą afganistaniečiams – civiliams, kariškiams ir policininkams. Aš daugiausiai su vaikais dirbau. Tai yra labai atsakingas darbas, būdavo ir patruliavimai, išvažiuodavome po tris keturias dienas patruliuoti, buvome ir apšaudyti. Tai ta patirtis išlieka tokia dvejopa. Kartais pagalvoji, kad geriau to būtum nematęs ir ten nebuvęs. Dabar, kai sensti, tai kitaip atrodo. Kartais atrodo, kad ir gyvybe rizikavai kažkokia prasme visai be reikalo.
Matyt, žvelgiant iš šono, bet koks karinis konfliktas atrodo kitaip, nei būnant jo epicentre?
Tu matai skausmą, kančias, mirtis, praradimus, vaikų mirtis. Esu matęs ne vieną vaiko mirtį, taip pat – ir suaugusių, tai yra baisi tragedija. Ir tie, kurie dabar sėdi bunkeriuose ir diriguoja visam pasauliui, jie gyvenime nieko nematę, ir sumano viduryje Europos padaryti karą. Suprantu Afganistane, kur yra 600 m. senumo religija, kur viduramžių santvarka, tradicijos. Bet, čia viduryje Europos, sukelti karą ir žiūrėti, kuo viskas baigsis ir piršto nepajudinti, tai man nesuvokiamas dalykas.
Darbo karo sąlygomis išgyvenimai nevirsdavo košmarais?
Žinote, mes buvome ligoninėje, ne priešakinėse karo linijose. Karo mediko darbas visai kitoks, nei kad buvo seniau, bet, kita vertus, tas pavojus visada išliko. Ir tie žmonės, kurie papuldavo pas mus į ligoninę, tai stengdavomės dėl jų padaryti viską. Buvo ten ir ukrainiečių, nes jie buvo susprogę, užvažiavę ant minos, juos gydėme dvi savaites.
Aišku, tu esi karys, gydytojas, važiavai, jau buvai matęs tų vaizdų, bet bendrame kontekste, kai pagalvoji, tai yra ta tamsioji žmogaus pusė, kuri lemia tokius nusikaltimus, kurie daromi iš esmės prieš beginklius žmones. Kariškai nėra ta žmonijos dalis, kuri kare nukenčia labiausiai, labiausiai nukenčia moterys, vaikai ir seneliai. Tas yra pats baisiausias dalykas.
Turbūt mažai kur dar teko išvysti tokius šokiruojančius vaizdus kaip karo ligoninėje?
Dirbant priėmime matai ir tų amputacijų, ir šautinių žaizdų, ir įvairių sužalojimų iš avarijų, galbūt net baisesnių nei tame pačiame Afganistane, tad tokie vaizdai yra tavo darbo, gyvenimo dalis, iš ko tu valgai duoną. Bet viena yra nelaimingas atsitikimas, kita yra sumąstyti karai. Tai visiškai skirtingi dalykai. Deja, bet kuriame priėmimo skyriuje gali išvysti mirštantį žmogų, amputuota galūne.
Kaip darbas karštuose taškuose pakeitė jus patį?
Gal iki misijų nesupratau iš tikro, kokia vertinga yra žmogaus gyvybė. Tikriausiai toks požiūris manyje įsišaknijo, kad už žmogaus gyvybę nėra nieko brangesnio, nesvarbu, ar ji net priešo, ar vaiko, ar savo paties, nieko daugiau nėra duota žmogui. Ir kada yra lengva ranka tūkstančiai žmonių pasmerkiami mirčiai, bėgti iš namų, tai yra nusikaltimas.
O ko išmokote kaip gydytojas?
Gydytojui padarys viską, kas nuo jo priklauso, kiek jis profesionalus, o visa kita lemia politika. Bet kažkokių košmarų tikrai nėra, kaip tik ruošiuosi parašyti dar vieną, pusiau dokumentinę knygą apie Afganistaną iš savo prisiminimų.
Be abejo, patirtis šiaip yra didžiulė, teko tą patirtį perduoti ir matyti tuos dalykus, kur galbūt Lietuvoje nepamatysi – sprogdintus vaikus, kurių plaštakos nutrauktos, pirštai, akys išsprogdintos. Bet daugiau košmaro man sukelia dabartinė situacija, kas vyksta.
Dabar jau esu rezerve, nedalyvauju aktyviai, nors kai pagalvoju, jei dabar rinktų kokį kontingentą į Ukrainą, labai gerai pasvarstyčiau, ar nevykčiau. Aišku, dabar yra jaunesnių, aš savo 30 metų jau atkovojau.
Dėkoju už pokalbį.
