Vakcinomis sėkmingai valdomos 28 infekcinės ligos visame pasaulyje, tačiau infekcijų valdymui būtina sukurti kolektyvinį imunitetą, kuris priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, skiepo savybių, skiepų programos įgyvendinimo apimties, visuomenės požiūrio į skiepus, skiepų veiksmingumo ir saugumo.
Apie tai, kokią įtaką požiūriui į skiepus padarė pandemija, su Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausiąja specialiste Daiva Razmuviene kalbėtasi „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos kultūra“.
Problemos – sulig pandemijos pradžia
Pasiteiravus, kokia buvo pandemijos įtaka nacionalinių imunoprofilaktikos programų vykdymui pasaulyje ir Lietuvoje, epidemiologė pasakojo, kad netikėtai užklupusi pandemija ir naujas virusas neišvengiamai pritraukė visų didžiausią dėmesį.
„Kadangi pandemija atėjo nelauktai ir trunka jau trečius metus, dar kažkur 2020 m. pradžioje, pavasario mėnesiais Pasaulio sveikatos organizacija išplatino pranešimą, kad visose šalyse sutriko skiepijimo programos. Vienos šalys apskritai nutraukė skiepijimus, mat atsiradus naujam virusui, kai buvo labai daug nežinomųjų, programos buvo nustumtos į antrą planą.
Ir kai kurios šalys pristabdė vakcinaciją, pagalvojo, kad reikia skiepyti ne nuo visų infekcijų. Bet čia kalbu apie tai, kas vyko pasauliniu mastu. Europoje nebuvo tokių atvejų, kad būtų nutraukiamas skiepijimas, kaip kad ir ministerijos lygmeniu nebuvo pranešama, kad štai nebeskiepysime, nebevykdysime programos. Nepaisant to, visas dėmesys buvo sutelktas į pandemijos valdymą, tad skiepai į antrą planą nukrypo ir Lietuvoje. Ir pažiūrėjus į rezultatus, kas įvyko per tuos dvejus 2020–2021 metus, skiepijimo apimtys mažėjo kiekvienais pandeminiais metais“, – konstatavo D. Razmuvienė.
Didžiausia rizika – dėl tymų protrūkio
Gydytoja įspėjo, kad skiepijimo apimtys nuo tokių infekcijų kaip tymai, raudonukė, epideminis parotitas Lietuvoje 2 metų amžiaus vaikų grupėje sumažėjo iki 88 proc. Tuo metu norint suvaldyti tymų virusą, reikia turėti bent 95 proc. visuomenės imuniteto.
„Pandemija padarė savo – tėvai pasidarė mažiau dėmesingi, buvo kitų problemų su gydymo įstaigomis, tad skiepų apimčių mažėjimas fiksuojamas praktiškai visų vakcinų atžvilgiu. Šiuo metu pagal kalendorių skiepijama nuo 14 infekcijų, skiepijimo apimtys praėjusiais metais sumažėjo 13-oje pozicijų.
Kaip minėjau, didžiausias sumažėjimas stebėtas dėl skiepų nuo tymų, raudonukės ir epideminio parotito. Bet kalbant ir apie kitas infekcijas – tą patį kokliušą, difteriją, stabligę, poliomielitą, nors atrodo, kad sumažėjimas iki 2 proc. nėra didelis skaičius, reikia suprasti, kad už tų procentų yra vaikai, tam tikras jų skaičius“, – kalbėjo NVSC specialistė.
Gydytojos aiškinimu, kalbant apie skiepijimą nuo kokliušo 2 metų amžiaus vaikų grupėje, jie tokiu metu šį skiepą jau turi būti gavę 4 kartus.
„Tai apimtims sumažėjus 2 procentais, liko nepaskiepyta apie 3 tūkst. vaikų vienoje amžiaus grupėje. Jei žiūrėtume į vyresnius vaikus (nuo kokliušo skiepijami ir 7, 16 metų vaikai), tai ten taip pat lieka nepaskiepyta apie 2,5–3 tūkst. vaikų. Tai reiškia, kad nepaskiepytų vaikų skaičius kaupiasi ir jie yra imlūs bet kokiai infekcijai. Jei įsisuktų virusinė ar bakterinė infekcija, protrūkiams ir susirgimų atvejams augti yra labai didelė tikimybė“, – komentavo D. Razmuvienė.
Be kita ko, priminė ji, vaikai negyvena izoliuoti, todėl didelė rizika, kad jie grįžę iš ugdymo įstaigų gali parnešti tą patį tymų virusą į šeimas, perduoti savo jaunesniems broliams ir sesėms, kurių dar nebuvo galima skiepyti pagal kalendorių.
„Šiandien dar nestebime tokių susirgimų, bet prisiminus 2019 m., kai Lietuvoje buvo tymų protrūkis, buvo registruojami vaikų susirgimai mažesnių nei vienų metukų amžiaus grupėje“, – priminė ji.
Kodėl tėvai atsisako skiepyti vaikus?
Pasiteiravus, kokios priežastys labiausiai galėtų paaiškinti tėvų nenorą skiepyti vaikus – ar tai susiję su tuo, kad svarbiausiu virusu tarsi tapo koronavirusas, ar apskritai labiau paplito mitai apie skiepus, pašnekovė negalėjo išskirti vienos priežasties.
„Viskas susideda iš daugelio priežasčių. Kadangi visas dėmesys, kas yra suprantama, buvo skirtas pandeminei situacijai ir COVID-19 infekcijai, žiniasklaidoje buvo teikiama labai daug informacijos būtent apie šios infekcijos ypatumus. Ypač kai prasidėjo kalbos apie skiepus, žmonės išgirdo labai daug negatyvios informacijos, kad tai neva žalinga, neveiksminga, sudėtis nežinia kokia, pagaminta per greitai... Taigi mitų buvo labai daug. Matyt, visa tai, kad buvo negatyvaus apie skiepus nuo COVID-19 infekcijos, visuomenė tai pritaikė ir kitiems skiepams“, – svarstė ji.
Anot D. Razmuvienės, būta ir objektyvių priežasčių, kodėl tėvai galėjo atidėti vaikų skiepijimą, tačiau galbūt ir pritrūko noro tą padaryti.
„Žinome, kad buvo karantinas, sirgo ir tėvai, ir vaikai, ir medikai, patekimas į gydymo įstaigas buvo apsunkintas. Vis tik norint papulti ir pasiskiepyti tikrai buvo įmanoma. Galiu paminėti, kad būtent pandeminiu laikotarpiu nuo erkinio encefalito ir vėjaraupių pasiskiepijo 40 proc. daugiau Lietuvos gyventojų, palyginus su profilaktinio skiepijimo kalendoriaus vakcinomis“, – pastebėjo specialistė.
Ji sutiko, kad, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, greičiausiai dar iki pandemijos daliai visuomenės trūko daugiau labiau suprantamos informacijos apie skiepus.
„Tikriausiai buvo padarytos klaidos, kartais medikai kalbėdavo galbūt žmonėms nesuprantama kalba. Vis tik kiekviena specialybė turi tam tikrą terminologiją ir norint pasiekti žmogų reikia kalbėti jam suprantama kalba. Galbūt tai buvo viena problemų.
Aišku, visada buvo asmenų grupė, kuri kategoriškai atsisakė skiepytis. Su jais esame labai daug dirbę, kalbėję, prašę, kad jie paaiškintų, kas jiems neaišku. Taigi vieno atsakymo jiems į pateiktus klausimus, kas jiems kelia nerimą, negalėjome rasti. Nes kai žmogus yra nusiteikęs, tu jo niekaip neįkalbėsi. Tad, manau, šią grupę reikia palikti ramybėje. Bet tie žmonės, kurie abejoja, visą dėmesį reikėjo skirti jiems. Galbūt jie gavo per mažai informacijos jiems suprantama kalba“, – svarstė D. Razmuvienė.
Plačiau apie specialistų įspėjimus dėl galinčių grįžti užmirštų ligų – video siužete:
Grįžome 31 metais atgal
Pašnekovė priminė, kad skiepus vis tik apskritai galima laikyti vienu didžiausių mokslo pasiekimų. „Yra žinoma, kad pasaulyje vien skiepijant yra išsaugoma 3 milijonai gyvybių, jei kalbame apie vieną infekciją – tymus. Kokliušo atveju vėl bus tokie patys skaičiai. Taigi jie kalba patys už save“, – pastebėjo ji.
Kita vertus, D. Razmuvienės manymu, vakcinos savotiškai sau padarė meškos paslaugą, nes, atrodo, jei nebėra ligos, kodėl nuo jos reikėtų skiepytis?
O tam galimybių yra labai daug – tiek plisti tarp vaikų, tiek jau tėvų. Nukritus skiepijimo apimtims virusai, bakterijos laukia savo progos, kad galėtų išlaikyti savo evoliucionavimą. Ir tikrai tų atvejų, protrūkių, susirgimų bus. Tikrai nereiškia, kad jei nėra ligos visuomenėje, nereikia skiepytis“, – kalbėjo NVSC specialistė.
Sukėlėjams sienų nėra
Ji kartu atkreipė dėmesį, kad ypač esant kokiai ekstremaliai situacijai infekcinių ligų plitimo rizika stipriai išauga.
„Lietuva priima labai daug pabėgėlių. Tie vaikai yra skiepijami, bet didelė dalis žmonių lieka nepaskiepyti. Labai didelė rizika, kad gali būti ir įvežtinis ligos atvejis – ne tik dėl geopolitinės situacijos, bet dabar yra ir atostogų metas.
Reikia nepamiršti, kad visada, kai yra bet kokia ekstremali situacija, galvas iškelia ligų sukėlėjai – kokios tik nori infekcijos, tam sienų nėra. Taigi galima virusą arba bakteriją parsivežti, užsikrėsti būnant kitoje šalyje ir, praėjus tam tikram ligos inkubaciniam periodui, susirgti jau Lietuvoje“, – pabrėžė D. Razmuvienė.
Gydytoja priminė, kad Lietuvoje vaikai pagal profilaktinį skiepijimų kalendorių iki 16 metų yra skiepijami nuo 14 infekcijų. Suaugę asmenys taip pat gali pasiskiepyti valstybės biudžeto lėšomis nuo difterijos, stabligės, pneumokokinės infekcijos, gripo, COVID-19 infekcijos.
