Eligijaus ir Damir sukurto žaidimo esmė – iš kaladėlių kryžiažodžio principu dėlioti žodžius. Ant kiekvienos kaladėlės galima rasti iškaltą raidę ir jos atitikmenį Brailio rašto abėcėlėje. Žaidimo taisyklės randamos nuskaičius ant dėžutės esantį QR kodą, jos pateikiamos garso įraše.
Kuriant žaidimą vaikinams buvo svarbiausia, kad jį galėtų žaisti visi. Anot jų, būtent taip vyksta aklųjų ir silpnaregių integracija į visuomenę.
Idėja kilo per verslumo pamoką
Eligijus pasakoja, kad idėja sukurti unikalų žaidimą kilo netikėtai. Jis atskleidė, kad kartu su Damiru eidavo į verslumo pamokas, kuriose gavo užduotį sukurti stalo žaidimą.
„Mes su Damiru nesame dideli stalo žaidimų mėgėjai ir žaidėjai, tad iškart neturėjome idėjų. Pasėdėjome tyliai, pasiklausėme, ką kalba mūsų kiti klasiokai ir išgirdome, kad jie daug kalbėjo apie populiarius žaidimus, kaip juos pakeisti, pritaikyti ir panašiai.
O mes kažkaip sugalvojome, kad reikia pabandyti sukurti tai, ko dar nei karto negirdėjome ir nematėme ir taip paprastai gimė mūsų idėja. Jos visa kelionė irgi prasidėjo ne iš karto ir tai, ką turime šiandien, buvo toli gražu nuo mūsų pirminės idėjos.
Po dviejų dienų Damiras man parašė, kad sužaidė su šeima tokį žaidimuką, sakė, kad gal ir mums kažkas pavyktų. Supratome, kad tai bus Brailio raštas. Tai išsigryninome, nes žinojome, kad gestų kalba kiekvienoje šalyje skiriasi, o Brailio raštas kiekvienoje šalyje skiriasi mažiau. Todėl nusprendėme imtis Brailio rašto ir pirminė idėja buvo tiesiog uždėti ant kaladėlės šio rašto simbolius“, – pasakojo Eligijus.
Damiras papildė klasioką, kad tuo metu pamokai jiems pakako sukurti idėją, paties žaidimo niekas dar neplanavo kurti: „Tai buvo mini užduotėlė sukurti savo žaidimo idėją ir ją trumpai aprašyti. Dėl to mes ir sukūrėme taip. Negalvojome, kaip reikės ją plėtoti.“
Gavo reikalingo stimulo
Maždaug po mėnesio laiko vaikinus mokytojas pakvietė pristatyti savo žaidimo idėją verslininkams, kurie turėjo atvykti į mokyklą. Tuomet žaidimas įgavo pagreitį.
„Maždaug po gero mėnesio, gal truputėlį mažiau, per verslumo pamoką mokytojas turėjo skelbimą ir pakvietė mus su Eligijumi atvykti į tokį renginuką, kuris turėjo vykti sekančią dieną mūsų mokykloje.
Mokytojas pats daug apie jį nežinojo, tik minėjo, kad atvažiuoja keli verslininkai, o mokiniai, kurie lanko ekonomikos ir kitas pamokas, pristatys savo verslo idėjas. Tada pasiūlė sudalyvauti ir atstovauti mūsų grupę su savo stalo žaidimo idėja.
Mes sutikome, nes atrodė faina susitikti su verslininkais, su jais pabendrauti, norėjome, kad jie tiesiog pasiklausytų mūsų. Tada dar nebuvo didelių planų.
Iš vakaro persidarėme skaidres, pagalvojome, kaip pristatinėsime. Juk turėjome pristatyti jau kaip verslo idėją, ne tik kaip stalo žaidimą. Sekančią dieną pristatėme ir mus pasirinko iš karto.
Tas pripažinimas davė mums stimulo. Mus pasirinko „Kavos terasos“ direktorė Dovilė ir sutiko būti mūsų mentore. Nors tai, atrodo, daug nereiškia, bet jau vien, kad pastebėjo, mums buvo labai svarbu“, – tikino Damiras.
Sudalyvavo svarbioje programoje
Damiras tęsė, jog neilgai trukus su Eligijumi pamatė renginį „Facebook“. Jis vadinosi „Junior achievement“. Vaikinai buvo apie jį girdėję anksčiau, nes jis vyko ir jų mokykloje.
„Ten buvo mokyklinis renginys, o čia pamatėme, kad vyksta Vilniuje ir suvažiuoja komandos iš visos Lietuvos. Supratome, kad galime ten sudalyvauti.
Registracija jau buvo pasibaigusi, bet tiesiog užpildėme anketą, mus priėmė, pakvietė ir tada prasidėjo rimtesnis požiūris į tikslą, ties kuo turėtume dirbti“, – eiga dalijosi Damiras.
Eligijus papildė draugą, kad norėdami sudalyvauti renginyje, turėjo rimtai pasiruošti: „Ten jau reikėjo nuvykti su prototipais, mes supratome, kad patys stalo žaidimo akliesiems ir silpnaregiams nesukursime, nes neturėjome jų nei draugų rate, nei šeimos rate. Mažeikiuose, man rodos, net nesu matęs, kaip gatvę pereina aklasis.
Tada susiradome Mažeikiuose aklųjų ir silpnaregių sąjungą, susiskambinome su jų vadovu, nuėjome, pristatėme jiems idėją <...>. O, jeigu neklystu, kitą savaitę jau turėjome susitikimą su jų bendruomene, atsinešėme kortelę su gal devyniais jų Brailio taškeliais.
Atsimenu, kad ten nieko panašaus nebuvo į Brailio raštą, ir taip prasidėjo mūsų susitikimai su jais. Eidavome labai dažnai, nes vis nešėme jiems savo prototipus. Kartais atnešdavome ne po vieną, o po kelis ir klausdavome, kuris geresnis. Taip mes gruodžio 10 dieną išvykome su 7 prototipais, pagamintais per mėnesį.“
Dalyvaudami programoje, vaikinai įkūrė mokomąją bendrovę, gaminančią stalo žaidimus „Braillant“. Žaidimas buvo baigtas kurti dar 2023 metų birželio pabaigoje. Vaikinai jį buvo pagaminę su 3D spausdintuvo pagalba, tačiau vėliau jų užduotis buvo perkelti žaidimą į masinę gamybą.
Žaidimo principas
Damiras pasakoja, kad šis žaidimas yra sukurtas neregiams, tačiau jis puikiai pritaikytas ir matantiems žmonėms.
„Taigi, yra tokia prototipinė medinė dėžutė, ji vėliau bus kartotinė, kai žaidimą masiškai gamins, ji atsidaro kaip skrynelė. Viduje mes matome QR kodą, kurį nuskenavus žaidėją iš karto nukelia į „Youtube“, kur pasileidžia vaizdo įrašas. Jame yra rodomas juodai baltas spalvų kontrastas, tekstas matomas ryškiai ir yra įgarsintas: kaip viską išimti, kaip sudėlioti, kaip pasiruošti žaidimui, visos taisyklės.
Pats žaidimas susideda iš keturių lentelių, jos yra beveik vienodos ir susijungia magnetais. Yra keturios lentelės, o ne viena dėl to, nes spausdintuvas, su kuriuo spausdinome, buvo labai ribotas ir mes negalėjome per vieną kartą atspausdinti viso žaidimo. Tad mums teko dalinti jį į keturias dalis.
Tada, kai susijungia magnetai, pasidaro didelė lenta ir toliau mes turime svarbiausią dalyką – korteles. Kiekviena kortelė yra ne kvadratinė, bet specialios dėlionės (angl. puzzle) formos. Taip pat yra iškilimas, jis žymi kortelės viršų, o duobelė žymi, kad neregys žinotų, kur yra raidė, kaip ji yra išdėstyta, kaip jam reikia ją apimti ir skaityti.
Mes turime Brailio raštą ir pačią raidę. Raidė taip pat yra iškelta, ne tik atspausdinta, nes yra labai daug neregių, kurie regą prarado gyvenimo eigoje, tad jie nemoka Brailio rašto, bet skaito pirštais ir labai puikiai tai daro, nes turi suaštrintus ir pagerintus jutiminius pojūčius.
Pats žaidimas žaidžiamas taip, kad kiekvienas žaidėjas kiekvieno savo ėjimo metu turi septynias atsitiktines raides ir turi sudėlioti tam tikrą žodį. Sudėlioję pirmąjį žodį, mes rekomenduojame jį dėti žaidimo lentoje, kad vėliau būtų, kur plėstis. Tada visi kiti žodžiai turi būti sujungti kryžiažodžio principu. Iš vieno žodžio būtinai turi išeiti kitas, negali jie būti visiškai atsitiktiniai, turi būti kaip kryžiažodis. Visi žodžiai turi bendrų raidžių.
Yra dar žaidimo kortelės, tai yra kaip žaidimo valiuta, neregiai negali žymėtis kažkur ant lapo, tai, kad nereikėtų įsiminti, jos veikia kaip valiuta – viena raidė reiškia vieną tašką. Žmogus po kiekvieno savo ėjimo pasiima tiek, kiek surinko taškų, ir lengviau žinoti, kiek jų turi“, – principą paaiškino Damiras.
Gamyba vyksta Kinijoje
Vaikinai pokalbio metu taip pat atskleidė, kad žaidimo sukūrimas užtruko tikrai ne trumpai. Žaidimas šiuo metu gaminamas Kinijoje, o jo gamyba nepigi.
Damiras atvirauja, kad sunku pasakyti, kiek užtruko sukurti žaidimą. „Jei nuo idėjos iki šios dienos, tai visada mes sakome, kad mūsų pradžia yra 2022 metų lapkričio 10 diena, bet kiek pats kūrimas užtruko, sunku apipavidalinti mėnesiais. Tai vyko visą šį laiką, vis atsirasdavo naujų dalykų, būdavo kad kūryba ir sustodavo, bet tada augdavo kiti dalykai“, – neslepia jis.
Eligijus papildė klasioką, kad abudu tikisi, jog žaidimą bus galima įsigyti jau kitos vasaros pradžioje. Jis pridėjo, kad gamyba šiuo metu vyksta Kinijoje. Jo kaina prasideda nuo 120 tūkstančių eurų.
„Žaidimo sukūrimas kainuoja brangiai, nes mūsų žaidimas plastikinis, dauguma žaidimų yra popieriniai. Dauguma kortelių yra iš kartono, todėl tikrai paprasčiau sumaketuoti ir atspausdinti.
Pas mus viskas yra kitaip, kainos skiriasi net du ar tris kartus. Man įdomu, kiek kainuoja iš popieriaus pagaminti žaidimą, nes manau, kad labai labai pigiai, palyginus su tuo, ką darome mes“, – paaiškino Damiras.
Negali patikėti savo pasiekimais
Abu vaikinai vis dar patys apstulbę, ką pavyko nuveikti. Jie teigia, kad nesitikėjo, jog jų idėja pavirs realybe.
„Tikrai nesitikėjome, kad ši idėja taip toli nueis. Jeigu prisiminus mus 2022-ųjų lapkritį, mes nebūtume pagalvoję, kad gruodį laimėsime pirmą vietą renginyje. Mes net to neįsivaizdavome.
Iki pat šiol nežinau ar suprantame, kur mes esame. Tikrai ne. Mes gyvename paprastą gyvenimą, bet, iš tikrųjų, niekas nepasikeitė, viskas yra taip pat. Darome viską, ką darėme prieš metus, tik mastas pasikeitė.
Pernai eidavome su 3D spausdintuvu ir žiūrėdavome, kiek kainuoja plastmasės kilogramas, o lygiai prieš metus galvojome, iš kur reikėtų įsigyti didelius plastmasės kiekius, kur magnetus įsigyti, kokie jie turėtų būti aukščio. Šiai dienai rytas prasideda bendravimu su Kinija, su didžiule gamykla, bet šiaip darome tą patį“, – kuklinosi Eligijus.
Žaidimo pasisekimas buvo staigmena ne tik Damirui ir Eligijui, bet ir jų tėvams. Vaikinai pasakoja, kad tėvai ėmė kitaip elgtis.
„Prieš šitą kelionę mane tėvai visada vakarais varydavo miegoti, sakydavo, kad būtinai turi išsimiegoti, nes esi jaunas organizmas. Kažkaip prisimenu varydavo miegoti, bet beveik kiekvieną naktį ateidavo dvylikta valanda, aš dar nemiegodavau ir tada jau griežtai sakydavo eiti miegoti.
Prisimenu, kad po kelių laimėjimų, atėjo pas mane gegužės mėnesį pusę pirmos nakties ir paklausė: „Ilgai tu dar?“ Pasakiau, kad „ilgai“. Ir man nieko dėl to nesakė. Tai, ką aš darau, atsiperka, tai nėra beprasmiška ir gal reikia leisti gyventi man tokį gyvenimą. Aišku, saugoja mano organizmą tiek, kiek aš pats nesaugau, bet kartais duoda ir daugiau laisvės“, – džiūgavo Damiras.
„Aš atsimenu, mes grįžome iš Stambulo ir taip atsitiko, kad mes neturėjome galimybės grįžti į Mažeikius ir reikėjo visam savaitgaliui pasilikti Vilniuje.
Kai grįžau namo, atsimenu savo mamos pirmus žodžius: „Na, gerai, gal dabar aš ir tikiu, kad tu gali būti verslininku“.
Yra faina jausti ir žinoti, kad mus palaiko, mes gauname tikėjimo ir iš savo bažnyčios, kurią lankome, visi džiaugiasi ir didžiuojasi, kad tokie du jaunuoliai daro tokius didžiulius dalykus.
Kartais gal norėtųsi ir daugiau pagyrimų, bet gal to ir nereikia, nes tada pasidarytume išpuikę ir nieko nebedarytume. Esame dėkingi už tai, ką turime šiandien“, – šyptelėjo Eligijus.
Po mokyklos laukia nauji keliai
Paklausti, ką ketina veikti po mokyklos, vaikinai atsakė, kad kolkas dar nežino. Kolkas abudu planuoja po mokyklos metus laiko pailsėti.
„Su Damiru mes prieš kelis mėnesius vedėme konferenciją vaikams „Kas po 12?“ Pasakojome, ką daryti, ko ieškoti. O mes patys nežinome.
Sunkus klausimas, tikrai sunku pasakyti, ar šitas žaidimas padėjo mums su pasirinkimo keliu. Dabar tikrai nemažai dalykų palietėme, kas siejasi su verslu ir visa jo stichija. Buvo įdomu, kai baigėsi visi laimėjimai ir mes turėjome pasileisti gamybą, kalbėjomės su mentoriais ir jie klausė, kur mūsų tikslas, kur mūsų vizija.
Mes supratome, kad labai daug dalykų esame praleidę ir tiesiog ėjome tikslo link. Nežinau, su Damiru neturime vientiso tikslo, kur stoti“, – pasakojo Eligijus.
„Nemažai žmonių laisvus metus tapatina su tuo, kad „ai, nieko neveiks“, nes yra tokių atvejų. Mūsų laisvi metai jau bet kokiu atveju nebus nieko neveikimas, nes yra reikalų su stalo žaidimu ir tai atima keletą valandų per parą.
Tai matysime, gal bus poreikis, kad reikės viską daryti ir net nebus laiko studijuoti, o galbūt viskas taip automatizuosis, kad turėsime pilną laisvę. Per daug nežinomųjų ir šiai dienai viskas juda taip, kad negali numatyti, kas bus po mėnesio.
Galbūt reikia gyventi šia diena, nes jei planuosiesi, kažkas gali pasisukti ne ta linkme. Dar daug laiko yra iki stojimų. Dabar esu užtikrintumas, kad nors ir nežinau tiksliai vietos, kur aš atsidursiu, ir ką veiksiu, bet žinau, kad viskas bus gerai. Mes tikrai atrasime kelią ir nėra taip, kad nebūtų iš ko rinktis“, – baigė pokalbį Damiras.
