Panašu, kad teisę mirti nuo senatvės turi tik karaliai, bet ne paprasti mirtingieji. Nors neseniai mirusios karalienės Elžbietos II oficialia mirties priežastimi pripažinta senatvė, štai Lietuvoje nuo jos pernai mirė vos trys žmonės.
Kaip paaiškino Higienos institutas, senatvė, kaip vienintelė pagrindinė mirties priežastis, mirties liudijime gali būti įrašyta tik išimtiniais atvejais. Tam būtina atitikti keturias sąlygas.
Visų pirma šeimos gydytojas turėjo ilgą laiką prižiūrėti mirusįjį ir stebėti palaipsnį organizmo sistemų funkcijų silpnėjimą. Taip pat neturi būti informacijos apie nustatytas ligas ar traumas, prisidėjusias prie mirties, gydytojas turi būti tikras, kad nėra priežasties atlikti autopsiją. Galiausiai – nuo senatvės mirti galima tik būnant 80 m. ir vyresniam.
Be kita ko, priduriama, kad Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) didelį mirčių nuo senatvės skaičių laiko prastu ligų diagnostikos ir jų gydymo kokybės rodikliu.
Po įrašo sulaukė skambučio iš institucijų
Portalo tv3.lt kalbinti specialistai nebuvo linkę sutikti su įsitvirtinusia praktika žmogų laikyti mirusiu nuo senatvės tik itin išimtinais atvejais. Jų manymu, taip ne tik prarandama moralinė teisė mirti tiesiog nuo senatvės, bet ir gali būti iškreipiama statistika.
Geriausiai dabartinę situaciją iliustruojančiu atveju iš savo patirties pasidalinęs teismo medicinos gydytojas-ekspertas Dalius Banionis stebėjosi, kad registrų valdytojai mano žiną geriau, nuo ko iš tiesų mirė žmogus.
„Štai turėjau garbingo amžiaus pacientę, 90 metų močiutę. Po mirties jai atlikus autopsiją, apžiūrėjus visas organų sistemas radome didelį įvairiausių lėtinių ligų kratinį, kas tokio amžiaus žmogui yra nieko keisto. Buvo rasta tiek išeminės širdies ligos požymių, vožtuvų sukalkėjimo, bendrinės aterosklerozės, plaučių obstrukcijos požymių, matomos ilgalaikio padidėjusio kraujospūdžio pasekmės inkstuose.
Taip pat močiutė buvo gana liesa, kas galėjo būti nulemta ir prastos mitybos, smegenyse matėsi atrofijos, t. y. amžiniai pakitimai, kurie formuojasi su laiku, nes žmogaus smegenų masė neretai mažėja. Taigi radau pilną puokštę įvairiausių ligų, bet neradau vienos išreikštos ligos, kuri būtų nulėmusi mirtį, pavyzdžiui, infarkto ar insulto. Tiesiog buvo natūrali mirtis nuo senatvės, kai žmogus po truputį nyko ir paliko šį pasaulį. Taigi jokios kitos galimybės, nei parašyti priežastį „natūrali mirtis-senatvė“, nemačiau“, – pasakojo gydytojas.
Tačiau tuo viskas toli gražu nesibaigė. Po kokių 5 dienų specialistas sulaukiau skambučio iš Statistikos departamento, kuris tikslinosi, kad galbūt buvo padaryta kažkokia klaida.
„Nors skambinusi moteris nelabai liko patenkinta mano atsakymu, tuo metu viskas kaip ir baigėsi. Tačiau dar po kokių dviejų dienų paskambino kita moteris iš tos pačios įstaigos ir sakė, kad taip negali būti ir turiu pataisyti savo klaidą įrašydamas, nuo ko gi žmogus mirė. Pakartojau, kad žmogus mirė nuo senatvės. Man sakė, kad taip negali būti. Tačiau kai paklausus, ar dabar kalbu su gydytoja ir sulaukus neigiamo atsakymo, sakiau, kad gal baikime pokalbį, nes medicininiais terminais užtruksiu aiškindamas, kaip čia viskas yra“, – pasakojo D. Banionis.
Skrodimas leidžia įsitikinti 100 proc.
Nors eksperto įrašyta mirties priežastis taip ir liko galioti, po pusės metų vykusiuose to paties Statistikos departamento organizuotuose mirties liudijimų rašymo mokymuose šį atvejį jam vėl teko prisiminti.
„Išties yra keletas niuansų, kuriuos gydytojams reikėtų žinoti, kaip papildyti liudijimus. Bet kartu konferencijos metu buvo parodyta ir keletas pavyzdžių, kaip rašyti netinka. Ir vienas jų kaip tik buvo mano. Nepatingėjau atsistoti, papasakojau visą situaciją, man pritarė labai kompetentingi asmenys, ligoninių Geriatrijos skyrių vedėjai. Jie užstojo mane, tad ir mokymus vedusi departamento atstovė kad ir nenoromis, bet buvo priversta sutikti, jog kartais galima tokia priežastis. Tačiau, suvok, nelabai norėtų tą išvysti mirties liudijime“, – pastebėjo D. Banionis.
Pašnekovas sutiko, kad dabartinė tvarka, kai mirčiai nuo senatvės patvirtinti reikia būtinai atlikti skrodimą, perteklinė.
„Bandome apie tai diskutuoti ir su šeimos gydytojais, pareigūnais. Mano manymu, tikrai pasitaiko bereikšmių skrodimų, kada tikrai nėra pagrindo įtarti smurtinę mirtį, juo labiau kai pacientas nuosekliai lankėsi pas gydytojus, buvo prižiūrimas. Tada lyg bijodami prisiimti atsakomybę gydytojai perduoda pacientą atlikti autopsiją. Nors žmogui, kuris jau paliko šį pasaulį dėl natūralių priežasčių, galbūt ir nebereikėtų praeiti šios mūsų stotelės.
Juo labiau jei artimieji kuo labiau to prašo, tyrėjai linkę nusileisti. Aišku, tik skrodimo metu galima tvirtai įsitikinti, kaip yra iš tiesų, nes kartais nutinka, kad nors išoriškai atrodo, kad smurto nebuvo, bet atlikus autopsiją paaiškėja kitaip“, – pastebėjo jis.
„Nemirštama“ ir nuo demencijos
Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos valdybos narės Giedrės Baršauskienės pastebėjimu, vis tik daug dažniau artimieji tikrai nenori dar atlikti kokius nors tyrimus po garbaus amžiaus paciento mirties:
„Ir tai visiškai suprantama. Kai žmogus yra vyresnio amžiaus, artimieji dažnai būna susitaikę su paciento mirtimi, todėl atsisako ištyrimo dėl mirties priežasties patikslinimo norėdami greičiau surengti laidotuves.“
Šeimos gydytoja kartu papasakojo taip pat sulaukusi skambučio iš Higienos instituto, kai daugiau nei 100 metų sulaukusio žmogaus mirtį priskyrė senatvei.
„Pasakė, kad netinka diagnozė. Nors paskutinius gyvenimo metus pacientas buvo stabilios būklės, medikamentų nevartojo ir greičiausiai tiesiog numirė nuo senatvės. Vis tik neturėtų gydytojai sulaukti tokių skambučių ir galėti įrašyti mirties liudijime senatvės diagnozę, jei tai labiausiai tikėtina mirties priežastis“, – pabrėžė G. Baršauskienė.
Ji pridūrė, kad statistiką iškreipia ne tik dabartinis reguliavimas, kai senatvę kaip mirties priežastį galima įrašyti tik po autopsijos.
„Lietuvoje taip pat beveik nėra registruojama mirčių ir nuo demencijos. Tuo metu, kolegų iš Didžiosios Britanijos skaičiavimais, pasaulyje kas 3 sekundes miršta žmogus nuo demencijos. Pas mus tokių diagnozių beveik nėra, nes psichiatrinės ligos Nes psichiatrinės ligos vis dar labai stigmatizuojamos Lietuvoje.
Kadangi dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės serga arterine hipertenzija, liudijime nurodoma mirties priežastis - širdies ir kraujagyslių ligos. Tuomet turime situaciją, kad Lietuvoje labai dažnai mirštama nuo širdies ir kraujagyslių ligų, kas įtakoja Lietuvos vietą tiek Europos, tiek pasaulio mirčių nuo ŠKL priežasties statistikoje. Nors realybė tokia, kad už didelės dalies vyresnio amžiaus žmonių mirčių slepiasi mirusieji ir nuo senatvės, ir demencijos ar kitų priežasčių“, – komentavo G. Baršauskienė.
Gyvybiniai resursai anksčiau ar vėliau išsenka
Savo ruožtu eksministras Aurelijus Veryga pastebėjo, kad panaši bėda yra ir su mirtimis, kurios susijusios su priklausomybėmis.
„Populiariausia pas mus, kaip žinia, alkoholinė priklausomybė. Ir kaip būna, jei žmogus numiršta, ypač vyresnio amžiaus, tai imama ir užrašoma mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ligų, nors žmogus akivaizdžiai „pylė“ ir, ko gero, ir mirtis įvyko dėl to, kad širdis tiesiog neatlaikė. Bet priežastis juk yra ne ta.
Tai, nežinau, gal žmonės nebūdavo tikri, ar tokios priežastys nebus kam atskleistos, gal bijodavo kokio pasmerkimo ar gėdos, tai tokios „mados“ ir nėra, kad tai būtų įrašyta mirties liudijime“, – komentavo Seimo narys.
Tuo menu, jo manymu, nenoras kaip mirties priežastį įrašyti senatvę galbūt daugiau yra tradicijos reikalas ir mokymų dėl mirties priežasčių nustatymo objektas.
„Žmogaus gyvybinės funkcijos gi anksčiau ar vėliau išsenka, kiekvienas turime genetinę predispoziciją gyventi trumpiau ar ilgiau, mūsų ir širdies raumuo, kiti organai skirtingai tarnauja. Tai britams karalienei atrodo normalu užrašyti tokią mirties priežastį, o mums – ne. Tai išties nenormali situacija“, – komentavo A. Veryga.
Trūksta mokymų
G. Baršauskienė pasidalino ir tokia asmenine darbo patirtimi: „Kai vyresnio amžiaus pacientai, susirgę ūmine infekcine liga stacionarinėje įstaigoje miršta, pirma mirties priežastimi nurodoma širdies ir kraujagyslių liga, o kaip gretutinė įrašoma liga, dėl ko pacientas papuolė į stacionarą. Nors realiai žmogus greičiausiai nebūtų numiręs, jei nebūtų susirgęs plaučių ar inkstų uždegimu. Tad ta mūsų statistika tikrai yra labai iškreipta“, – konstatavo gydytoja.
Pašnekovės manymu, išties būtų galima kiek pakeisti požiūrį ir pakoreguoti teisės aktus, kad sulaukus tam tikro amžiaus žmogui galėtų būti įrašoma mirties priežastis – senatvė.
„Tvarka tikrai galėtų būti tobulintina. Buvo organizuoti mokymai apie mirties liudijimų pildymą, bet jie daugiau buvo pritaikyti stacionaro gydytojams, kai yra galimybė iškart ištirti pacientą, kai tyrimą atlieka patologas-anatomas. Tačiau trūksta praktinių mokymų šeimos gydytojui, kuris galėtų nustatyti mirties priežastį namų sąlygomis, įvertinus paciento lėtines ligas.
Užsienyje žmonės tikrai miršta nuo senatvės, yra rašomi mirties liudijimai, deja, pas mus tokios praktikos nėra. Lietuvoje žmogus būtinai turi mirti nuo ligos, bet ne dėl natūralių priežasčių“, – kalbėjo G. Baršauskienė.
Mirti sava mirtimi – oru
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas, Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugijos prezidentas prof. Andrius Macas taip pat apgailestavo, kad turime situaciją, kai medikai vos ne periodiškai turi teisintis lyg būtų kažką bloga padarę. Natūralią žmogaus mirtį būtinai norima pateisinti kažkokia ūmine ar lėtine patologija.
„Tai liūdnas reiškinys. Bet yra taip, kad mirtį neretai teisiname ūmine kardiologine, onkologine ar kokia kita liga, o natūralaus žmogaus senėjimo, senatvės nepriimame ir netoleruojame. Visus šiuos procesus turime aprašytus Paliatyviosios pagalbos teikimo teisės aktuose. Optimistiškai nuteikia, kad Lietuvoje jau bręstame prie supratimo, kad kai kurie žmonės turi teisę būti negaivinami. Bet dėl mirties priežasčių nustatymo dar esame augimo procese“, – kalbėjo gydytojas.
Jis patvirtino, kad jei reanimacijoje labai garbingo amžiaus žmogus staiga numiršta, neretai ieškome labai konkrečių šiam įvykiui pateisinančių priežasčių – konstatuojame vienokį ar kitokį širdies veiklos sutrikimą, širdies sustojimą, o tai neretai įskaitoma kaip mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ligų.
„Ar tai gerai? Ne. Ar jei vyresniam žmogui pablogėjo inkstų funkcija, atsirado tam tikri širdies pažeidimo žymenys, negi mes jam turime žūt būt diagnozuoti miokardo infarktą? Ne. O realybė tokia, kad turime tokią situaciją, jog Lietuva dėl yra linčiuojama dėl didelio mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų.
Žmones nuo širdies ligų gelbėti tikrai reikia, bet taip iškreipiame statistiką ir kartais atrodo, kad visi esame nelaimingų „širdininkų“ šalis. Taip, sergame ūminėmis ligomis, ir tam būtinai reikia ypatingo dėmesio ir finansavimo. Tačiau kartu būtų sveika suvokti, kad žmogus gali ir turi teisę mirti nuo natūralios savo gyvenimo baigties, natūralaus senėjimo proceso“, – pastebėjo A. Macas.
