Du vaikučius, aštuonerių Emilį ir ketverių Miglę, auginantys kėdainiškiai didžiąją dalį gyvenimo praleido Kaune. Sutuoktiniai nusipirko būstą, jį įsirengė, tačiau susilaukę naujagimio suprato, kad gyvenimas mieste – ne jiems.
„Grįžę iš darbų, vis vienas kito klausdavom, o ką dabar veikti? Mano tėvai ir vyro mama gyvena kaime, tai kartais nuvažiuodavome pas juos, bet norėjosi savo kampo ir lysvės, o mieste to nepadarysi. Tad, nors Kaune turėjome nerealius kaimynus, nusprendėme keltis gyventi į kaimą“, – pasakoja moteris.
Nusipirko seną sodybą ir suremontavo apdegusį namą
Priėmus šį sprendimą, šeima ėmė ieškoti vietos, kurioje galėtų įsikurti. Jų dėmesį netikėtai patraukė apleistas namas Kėdainių rajone. Kaip pasakoja Eglė, pastato būklė buvo labai prasta, tačiau tą akimirką jiedu su vyru suprato, kad būtent čia galėtų susikurti savo namus.
„Namas buvo visiškai apleistas, nes ilgą laiką stovėjo neparduotas, mes jį irgi gana ilgai stebėjom. Antram aukšte prieš tai buvo gaisras. Tai, įsivaizduokit, į kokias sąlygas nukeliavom. Kai pamatėm tą namą iš vidaus, mano tėvams buvo šokas, o mes su vyru iškart galvojom, kurią čia sieną išgriaut ir nuo ko viską pradėti.
Buvom jauni, maksimalistai, nebijojom darbo. Su vyru juokaujam, kad jeigu reikėtų vėl tą padaryti, kažin, ar darytume... Bet, tikriausiai, darytume“, – juokiasi pašnekovė.
Kol vyko namo remontas, Stašauskai dažnai važinėdavo į sodybą iš Kauno. Tačiau galiausiai nusprendė, kad nori kuo greičiau pradėti gyventi naujuose namuose, todėl įsikėlė vos tik pasidarę pirmo aukšto kosmetinį remontą.
Pradėjus gyventi Saviečių kaime, kėdainiškiai iškart padėjo sukti galvą, kaip išnaudoti šalia sodybos esančius 50 arų. Iš pradžių šią žemę nuomojo ūkininkams, tačiau laikui bėgant šeima ėmė gražinti sodybą gėlėmis bei auginti daržoves ir vaisius, kad galėtų mėgautis natūraliomis daržo gėrybėmis.
Augina natūralias daržo gėrybes
Su kiekvienai metais jų darže atsirasdavo vis daugiau naujų daržovių ir vaisių, kol, galiausiai, Eglė ir Julius nusprendė imti prekiauti savo užaugintu natūraliu derliumi ir iš jo pagamintais produktais – taip gimė šeimos verslas „50 arų. Darbo ir džiaugsmo“.
Prieš pradėdama ūkininkauti, Eglė beveik 13 metų užėmė valstybės tarnautojos pareigas, o jos vyras Julius dirbo įvairiose įmonėse. Tačiau, pasak moters, jie ilgą laiką ieškojo veiklos, kurioje galėtų save išreikšti ir atrado tai, kas jiems teikia daugiausiai laimės.
„Dažnai paklausiu vyro, ar ši veikla yra tai, ko jis nori. Tai jis sako, kad jį tai taip pat veža kaip ir mane“, – sako pašnekovė.
Nors, Eglės teigimu, 50 arų daugeliui ūkininkų neatrodytų didelis plotas, jų šeimai tokios erdvės pilnai pakanka įgyvendinti visas idėjas, kurios padeda verslui išsiskirti iš kitų.
„50 arų yra pats tas, kai tai yra tokio tipo šeimos ūkis kaip mūsų. Mes gyvename Kėdainių rajone, o čia aplink vien dideli ūkiai, todėl tarp jų tikrai esam maži. Tačiau, nepameluokim, to, ką mes auginame, nė vienas didelis ūkis neturi.
Jie daugiau specializuoja ir tai yra labai gerai, o mes, kadangi esame nedideli, turime klientą patraukti kažkuo kitu. Todėl mes stengiamės patraukti dėmesį kitokiomis daržovėmis ar veislėmis.
Kalbant apie tą patį pomidorą, jeigu nueisi į turgų, bus pilna raudonų, tačiau ne žalių ar žalių su juostele. Taip pat nedaug kas augina ir geltonas ar baltas morkas, violetines bulves“, – sako kėdainiškė.
Moteris juokauja, kad daržovių ir vaisių įvairovė jų ūkyje per kelerius metus taip išaugo, kad šiandien ji negalėtų tiksliai pasakyti, kiek skirtingų veislių auga jų daržuose ar šiltnamiuose.
„Iš pradžių turėjome 8 veisles pomidorų, dabar turime 77 veisles pomidorų, 26 veisles bazilikų, 18 veislių paprikų ir toks maratonas nesustojo. Dabar auginame ir kitokias įdomias daržoves: pastarnokus, ropes, baltus, žalius ir violetinius su dryžiukais baklažanus, paprastus ir dramblinius česnakus, turime netoli 30 rūšių įvairių prieskonių“, – pasakoja Eglė.
Būna ne tik džiaugsmo, bet ir ašarų...
Klausydamas, su kokiu užsidegimu Eglė kalba apie darbą ūkyje, negali nesistebėti, kaip jai nepritrūksta geros nuotaikos ir pozityvumo. Tačiau išgirdusi tokius žodžius moteris tik šypteli ir atskleidžia, kad pasitaiko ne tik džiaugsmo kupinų dienų.
„Kartą kalbėjome su viena kliente ir ji man sako: „Aš kiekvieną kartą paskaitau jūsų įrašus ir galvoju, kada jūs pavargsit“. Tačiau nereikėtų galvoti, kad esu „turbo“ moteris, neverkiu ir nepavargstu. Mano draugė juokauja, kad mūsų ūkis turėtų vadintis „50 arų. Darbo ir ašarų“, nes tikrai būna ir ašarų“, – pripažįsta ji.
Eglė pasakoja, kad, dirbant ūkyje, neretai tenka pergyventi dėl prastų oro sąlygų, kurios gali suniokoti net ypatingai puoselėjamą derlių.
„Kartais, atrodo, padarei viską, bet atėjo sausra ar lietus ir visas tavo darbas eina velniop. Tada būna ir ašarų. Kadangi mes nenaudojame chemijos, tų ašarų būna daugiau, nes, žiūrėk, įsisuko kokia liga ir tu be chemijos nelabai gali pakovoti.
Tačiau tokiais atvejais mes pasirenkam viską palikti kaip yra. Jeigu augalai duoda derliaus, tai duoda, o jei ne, tai ne“, – teigia ūkininkė.
Visą ūkį prižiūri dviese
Šiuo metu visus darbus ūkyje Eglė su vyru atlieka dviese. Moteris neslepia, kad vasaros laikotarpiu darbų yra tiek, kad vos spėja suktis, tačiau pasiskirstę pareigomis jie su viskuo susitvarko.
„Buvo metas, kai mane žolės buvo „aplenkusios“, tada teko kviestis šiek tiek pagalbos, bet dabar viskas yra neblogai. Kol kas viską viską darome patys. Aš dažniausiai ruošiu visus užsakymus, o vyras išvežioja, jeigu reikia ravėti ar mulčiuoti, abu šokam į lysvę ir rugsėjį jau bus 10 metų, kai esam kartu džiaugsme ir varge“, – šypsosi pašnekovė.
Moteris pripažįsta, kad ūkininkavimas atima labai daug laiko, todėl, ypač vasaros metu, jie su vyru ne visuomet gali skirti pakankamai dėmesio vaikams.
„Ūkininkavimas vaikų akimis, tikriausiai, yra vargas. Kai kiti tėvai gali vaikams skirti daugiau laiko, tai mes, kaip sakau, jį vagiam. Tačiau atsigriebiam žiemą, nes tada daugiausiai tik pardavinėjame perdirbtą produkciją“, – sako Eglė.
Tačiau pašnekovė džiaugiasi, kad jų atžalos neretai atskuba į pagalbą ir, matydami tėvų pavyzdį, nuo mažų dienų domisi darže ar šiltnamyje auginamomis gėrybėmis.
„Vaikus privalai įtraukti į veiklą. Aš vaikams dažnai sakau, vaikučiai, dabar jūs padedat mamytei, o paskui aš galėsiu su jumis užsiimti.
Jiems tai įdomu. Mūsų Emilis, nuėjęs į mokyklą, būna, pasakoja: „Mokytoja, mes tokių baklažanų turim, ar esat mačiusi? Net ir mūsų keturmetė, pasiėmusi pintinėlę, padeda paskinti pomidorų ar nuplauti agurkus“, – šypsosi Eglė.
Klientus stebina kiekvienais metais
Nors jų verslas gyvuoja dar neilgai, Stašauskai jau turi ne vieną ištikimą klientą. Paklausta, kokia yra jų sėkmės paslaptis, Eglė sako pastebinti, kad žmonės ima atsirinkti patikimus verslus, kurie parduoda be cheminių medžiagų užaugintą produkciją. Moteris taip pat priduria, kad lietuvių dėmesį patraukia ir jų ūkyje auginamų daržovių įvairovė.
„Parduodami daržovių krepšelius, mes norim, kad žmonės paragautų ne tik klasikines daržoves, kaip bulvės ir morkos, bet ir tai, ko galbūt jie nėra ragavę ir net pasiūlom, kaip tai pasidaryt.
Dabar, pavyzdžiui, asortimente paskutiniu metu buvo daržo pupos. Daug kas net nežino, kas tai yra ir su kuo valgoma. Jas reikia išsiaižyti, pakepinti ir turite nuostabų užkandį.
Nors parduotuvės siūlo daug ką, ne visi ryžtasi ragauti, o čia, kai įdedi į krepšelį, žmogus turi sugalvoti, ką su tuo daryti. Tada klientai pradeda eksperimentuoti ir labai džiaugiuosi dėl to, kad atranda naujus skonius. Pavyzdžiui, sužino, kokie skanūs yra pastarnokai“, – šypsosi pašnekovė.
Paragavę Stašauskų auginamų daržovių ir iš jų gaminamų produktų, klientai kiekvienais metais laukia, ką dar naujo Eglė ir Julius galės jiems pasiūlyti. O idėjų šiai šeimai tikrai netrūksta. Iš daržo ar šiltnamio gėrybių, kurių neparduoda, šeima gamina druskas, actus, įvairius pagardus, užkandžius, prieskonius.
„Mes jau pernai turėjom šešis prieskonių mišinius, šiemet turėsim virš dešimt, taip pat bandysim sukurti lietuvišką karį tik iš mūsų daržo gėrybių. Klientams patinka tai, kad viskas yra iš mūsų daržo ir pačių pagaminta“, – sako ji.
