Apsivertus šeimos gyvenimui aukštyn kojomis, dalinamės atviru Jelenos įrašu.
Kreipėsi į visus
„Niekada nemaniau, kad tai rašysiu. Viskas kaip iš giedro dangaus. Šis žmogus – mano vyras – man labai reikalingas. O dar labiau reikalingas keturiems mūsų vaikams. Jam – antinksčių vėžys. Pažengęs, retas ir agresyviai plintantis. Išgyvenam labai sunkų laiką.
Sveikatos sistema – klampi, komunikacija – skylėta. Daug žmonių prisideda kas kuo – palaikymu, informacija, žiniomis, pažintimis ir maldomis:
Nebūna dienos, kai negaučiau bent kelių žinučių – sakyk, jei tik kuo galiu padėti. Dažniausiai man būna sunku pasakyt kuo. Esu palyginus uždaro būdo, ir kai yra sunku, norisi dar labiau užsisklęsti. Arba galiu priimti palaikymą tik iš artimiausių žmonių, kurie ir taip jau tą daro. Taip pat tikiu, kad daug žmonių nuoširdžiai linki mums geriausio, nori ir gali prisidėti. Rašau dabar, nes nežinau, ar vėliau turėsiu tam jėgų.
Su dėkingumu priimsim:
– dėmesį ir praktinę pagalbą. Net tada, kai neatsakau iš karto, kai atrodo, kad nesinori įkyrėti, vis tiek rašykit, skambinkit ir užsukit. Vaikų priežiūros kol kas nereikėjo, bet gali prireikti ateityje;
– pinigus. Nežinau, ar čia dar reikia ką sakyt, bet kadangi prašyti pinigų yra ypač sunku – paaiškinsiu. Dainius nedirba, nes gydosi, mažiausias vaikas neina į darželį, kad neužneštų dar daugiau ligų. Mūsų buitis ir iki ligos buvo įtempta, galit įsivaizduoti, kokia ji tampa, kai kasdieniai reikalai sukrenta vienam žmogui. Mano darbo laikas būdavo tada, kai vaikus prižiūrėdavo vyras. Dabar galimybės dirbti dar labiau sumažėjo. Padedančiųjų kasdieniu pagrindu nėra. Tai sisteminiai dalykai ir daugybės žmonių, prižiūrinčių savo artimuosius, kasdienybė.
Visa tai bloškia į dar didesnę izoliaciją, nes ne – sloguojantiems, ne – susibūrimams, net darbams – ne. Ši patirtis pernelyg gerai pažįstama dar iš vaikų auginimo laikotarpių, tik ten bent rezultatas džiuginantis. Žinau, kaip nepastebimai atslenka beviltiškumas. Mane visada stebino klausimas – kodėl neprašėt pagalbos. Todėl, kad jos prašyt gali tik stiprus žmogus. Galintis kalbėti, organizuoti, struktūruoti savo dieną. Po kurio laiko išsenki taip, kad nebegali.
Turim santaupų, tačiau išlaidos jau ženkliai viršija pajamas. Tai nėra lėšų rinkimas gydymui. Tikiuosi, kad vaistus visgi kompensuos ligonių kasos, nes ten kalba eina apie tūkstančius per mėnesį. Šįkart tai prašymas toms ir tiems, kas nori ir gali palaikyti mane ir per mane mus visus – pinigai gal ir negelbėja gyvybės, bet bent jau padeda išspręsti išsprendžiamus klausimus. Žinau, kad dauguma jūsų – vidutiniškai uždirbantys. Žinau, kad aukojate Ukrainai. Būsiu dėkinga, jei prisidėsit pagal galimybes;
– maldos, mintys ir geriausi linkėjimai kartais daro stebuklus – jo mums dabar labiausiai ir reikia;
– jei tik iš to galima ko nors pasimokyti – periodiškai darykitės pilvo organų echoskopiją ir drauskitės.
Sąskaita: LT527044000028615135, Jelena Šalaj; PayPal: [email protected]
Būčiau dėkinga, jei rastumėt galimybę pasidalinti savo burbuluose“, – rašo Jelena.
