Julija su dukra vyko iš Vilniaus į Mažeikius aplankyti senelių, tačiau jos pasiekė tik pusiaukelę. Netoli Ramučių Julijos automobilis susidūrė su priešpriešine juosta važiavusia „Volvo“. Moteris pasakojo, kad pačios avarijos aplinkybių nepamena – paskutinis jos atsiminimas jau ligoninėje.
„Net nepamenu, kaip mus traukė iš tų mašinų, pirmąkart save ligoninėje pamenu. Sakė, kad susidūrėme kaktomuša. Straipsnių neskaičiau, nuotraukų nežiūrėjau, nes psichologiškai per sunku“, – pasakojo Julija.
Kitame automobilyje sėdėjęs vyras, pasak Julijos, patyrė tik keletą sužalojimų, tačiau Julijai ir jos dukrai Lizai avarija turėjo daug skaudesnių pasekmių. Moteriai buvo diagnozuoti stuburo, mentės ir kulno lūžiai, pažeisti vidaus organai, tačiau medikų pastangos ir trys operacijos atsipirko – ji pasveiko.
Gydytis vyks į Sankt Peterburgą
Vis dėlto stuburo lūžį patyrusi Liza avarijos pasekmes jaučia ir šiandien. „Dukrai pažeistos stuburo smegenys. Trauma labai rimta ir mums Lietuvoje padėti negali. Gydytojai galvoja, kad ji jau nebevaikščios, todėl kreipėmės į užsienio gydymo centrus“ , – pasakojo Julija.
Sankt Peterburge Lizai planuojama taikyti naują gydymo metodą, kuris taikomas dar tik keletą metų. Tokias pat paslaugas teikia ir Šveicarijoje esanti gydymo įstaiga, tačiau gydymo kainų skirtumas verčia pirmiau apsvarstyti gydymą Rusijoje.
„Gydymas kainuotų, jei kalbame apie Rusiją, apie 10 tūkst. eurų, nors tiksliai nežinome, nes gali būti keli etapai. Mums siūlė važiuoti ir į Šveicariją. Jie daro tą patį kaip rusai, bet kainos gali siekti jau šimtus tūkstančių. Aišku, rašysime ir jiems, kontaktus jau gavome, bet pirma norime pabandyti nuo klinikos su mažesnėmis kainomis, kurias galime „pakelti“, padedant žmonėms“, – atskleidė moteris.
Moteris nepraleido progos padėkoti ir Lietuvos medikams: „Esame labai dėkingi Kauno klinikoms, kurie išgelbėjo ją, reabilitacijos centro personalui, nes jie labai stengiasi dėl jos, netgi mums pasiūlė mokytoją ten, kuris gali su ja dar papildomai užsiiminėti.
Gydytojai jai sutvarkė stuburą per vieną operaciją. Viskas labai gerai, siuntėme nuotraukas į užsienį, sakė, kad idealiai padaryta“, – pasakojo Julija.
Vilties nepraranda
Liza šiuo metu reabilituojasi Santaros klinikose – jose ji mokosi dirbti su viršutine kūno dalimi, stiprina rankų ir nugaros raumenis. Julija pasakojo, kad Liza mokosi, kaip apsitarnauti vežimėlyje, persirengti, vykdomos ir procedūros rankai, kuri avarijos metu irgi buvo lūžusi.
Šeima ruošiasi ir Jelizavetos sugrįžimui į namus. Mokyklos bendruomenės suaukoti pinigai leido šeimai pradėti renovaciją vonios kambaryje, kurį reikia pritaikyti negalią turinčiam žmogui, taip pat žmonių suaukoti pinigai skiriami keltuvo, pritaikyto neįgaliesiems, įrengimui.
Moteris apsvarstė ir tolesnį dukros mokymąsi. Nuotoliniu būdu vykstančias pamokas Liza gali lankyti, tačiau po karantino ribojimų grįžti į anksčiau lankytą mokyklą galimybių, greičiausiai, nebūtų – mokykla nėra pritaikyta mokiniams, turintiems judėjimo negalią. Vis dėlto Julija sakė, kad kol kas keisti dukters mokyklos nenorėtų, todėl svarsto galimybę pratęsti nuotolinį mokymą ir po karantino.
Nors gydytojų prognozės nebuvo itin optimistiškos, Julija sako, kad vilties nepraranda, o apie tolimesnius planus galvos po konsultacijų Sankt Peterburge. „Reikia laukti, nes niekas negali pasakyti, kaip suveiks neuroreceptoriai. Jaunas organizmas, nedaug laiko praėjo, dėl to tikimės“, – pasakojo moteris.
Keliauti automobiliu bijo iki šiol
Julija pasakojo, kad sunkiausia buvo pradžioje: „Norėjosi tik verkti. Visada atrodo, kad kažkas įvyksta kažkam kitam, toli nuo tavęs, o kai įvyksta su tavimi, net nesupranti, nes kas rytą atsibundi, ir galvoji, kad tai buvo sapnas.“
Moteris atskleidė, kad dėl miego sutrikimų kreiptis teko ir į psichoterapeutą. Pasak jos, užmigti nepavykdavo net iki ryto, tačiau konsultacija pas specialistą labai padėjo. Su psichologu po įvykio bendrauja ir jos dukra Liza.
„Dukrai irgi iš karto Kauno Klinikose priskyrė psichologą. Ir dabar jis su ja dirba, ir ji labai tuo džiaugiasi. Aš klausiau ir ji pati prisipažino, kad jai irgi reikia. Mums abiem liko baimė kažkur toliau važiuoti. Ji dabar sakė, kad niekada nebevažiuos pas senelius.
Tai normalu po tokios traumos. Baimė yra ir man, tik tikiuosi, kad specialistai mums padės jas nugalėti, nes tai negali tęstis visą gyvenimą“, – pasakojo Julija.
Suaukota jau 20 tūkst. eurų
Julija atskleidė, kad jos nelaimės paliesti žmonės suaukojo maždaug 20 tūkst. eurų. Vis dėlto maždaug pusę šių pinigų iškart teks atidėti gydymui Sankt Peterburge, kuris kainuos apie 10 tūkst. eurų, didelės išlaidos laukia ir tvarkant namus, kurie bus pritaikyti judėjimui su neįgaliojo vežimėliu.
„Reikalingas keltuvas, kaip liftas, nes gyvename nuosavame name, jai reikia išvažiuoti. Iš pradžių vyras ją nešiojo ant rankų, bet negali nešioti nuolat. Reikėtų stotis į eilę, kuri dėl koronaviruso sustojusi, todėl nusprendėme nieko nelaukti ir imtis šio reikalo patys. Artimiausią mėnesį pradėsime jo įrengimą“, – pasakojo moteris.
Įsigyti dar reikės ir treniruoklių, kurie padės Lizai treniruoti kojas. „Mums dar reikia įvairių treniruoklių, kad veiktų kojų raumenys, nes jei ateis momentas atsistoti ant kojų, norime, kad ji būtų pasiruošusi. Skaičiau, kad netgi problema kad, atėjus laikui, kai gali atsistoti ant kojų, raumenys atrofuojasi, todėl žmogus negali atsistoti“, – sakė Julija.
Norintys paremti Julijos šeimą ir prisidėti prie Lizos galimybės vėl vaikščioti, gali pervesti norimą sumą į paramos fondo sąskaitą arba skirti 1,2 proc. nuo GPM.
AB SEB bankas: 70440; Gavėjas: Paramos fondas "Jelizaveta"; Įm. k. 305698409; Sąsk.nr.: LT27 7044 0901 0158 1357; SWIFT kodas (BIC): CBVILT2X; LEI kodas: 549300SBPFE9JX7N8J82.
