Jau trejus metus Trakuose gyvenančios Vilijos ir jos vaikučių Jurgio (8 m.), Liepos (13 m.) ir Roko (15 m.) kasdienybė pilna maldų, vis prašančių sveikatos ir dienų kartu.
Susirgo COVID-19
Prieš keturiolika metų Vilija atsikraustė gyventi į Trakus. Mieste augino savo tris vaikučius, dirbo kirpėja, turėjo savo klientų ir gyveno įprastą gyvenimą.
„Gyvenau, auginau vaikus ir nesiskundžiau gyvenimu. Trakuose viskas vietoje: mokykla, darbas ir poliklinika už penkių minučių kelio nuo namų“, – pasakojo Vilija.
Tačiau siaučiant COVID-19 pandemijai moteris susirgo. Liga smogė stipriau nei tikėtasi ir Vilija per mėnesį neteko nemažai svorio, kovojo su aukšta temperatūra.
„Ankstyvą pavasarį stipriai susirgau. Pamenu, kad tuo laiku mums buvo leidžiama dirbti, tačiau reikėjo laikytis numatytų atstumų. Bet žinote, gal žmonės nepasakė, kad serga, atėjo ir apsikirpo.
O aš tada susirgau mėnesiui. Pradėjo kristi svoris, laikėsi aukšta temperatūra, susigadino moteriškų ligų ciklas. Pradėjau eiti pas gydytojus ir ėmiau su jais daugiau bendrauti“, – prisiminė moteris.
Išdavė vos 1 simptomas
Ties virusu Vilijos draugystė su gydytojais nesibaigė. Vieną dieną moteris prausėsi duše ir netyčia apčiuopė keistą darinį, kurio anksčiau nebuvo jutusi.
„Maniau, kad jis per vieną naktį užaugo. Nesupratau, kas vyksta. Niekada neturėjau tokio polinkio į vėžį, neturėjau problemų su moteriškais dalykais. Juk vaikai augo, maitinau krūtimi“, – nesuprato Vilija.
Neilgai trukus dėl šio darinio moteris kreipėsi į gydytojus, norėdama pasitikrinti: „Liepos mėnesį nuėjau pas gydytoją ir paklausiau, kas gi čia man nutiko. Mane apžiūrėjo, padarė echoskopiją.
Pasakė, kad darinys negražios formos ir rekomendavo apsilankyti pas mamologą. O tas gydytojas apžiūrėjęs pasakė, kad jam nepatinka tai, ką mato, ir pasiūlė kreiptis į Santariškes“.
Tuomet Vilniuje prasidėjo galybė tyrimų, kurie Vilijai buvo atlikti. Neilgai trukus moteris išgirdo pribloškiančią diagnozę – jai krūties vėžys.
Vyriausiasis sūnus apsikabinęs verkė
Ši žinia moteriai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Vilija pasakojo, kad diagnozės nepriėmė, nesuvokė, kas vyksta.
„Mane pribloškė, aš dar ir dabar nelabai susigaudau. Nepriimu to, atrodo, kad čia ne man. Viską neigiu, nors žinau ir suvokiu, kas vyksta. Rodos, žmonės kreipiasi į mane, klausia, kaip aš, užjaučia, bet aš tą žinią uždariau giliai savyje ir nepriėmiau jos“, – apie emocijas kalbėjo Vilija.
Negana to, moteris turėjo apie situaciją pranešti savo trims nepilnamečiams vaikučiams. Ji neslėpė, kad tokią diagnozę perteikti atžaloms buvo labai sunku.
„Su vaikais buvo daug kalbos, aš nieko neslėpiau. Buvo beprotiškai sunku, ypač paaugliams. Mažiukas dar nelabai supranta, bet pamenu, kad vyriausiasis sūnus mane apsikabinęs verkė. Jam nuolat atrodo, kad kažkas negerai ir kažką reikia taisyti.
Jie jaučia nuolatinį nerimą, kaip čia baigsis, kas čia bus. Aš iš savo pusės visada sakau, kad viskas bus gerai“, – graudinosi krūties vėžiu serganti mama.
Pati nusiskuto sau plaukus
Po skaudžios diagnozės kirčio laukė ilgas gydymo procesas. Vilija pasakojo, kad situacija buvo tokia sunki, jog delsiama nebuvo, gydymas turėjo prasidėti iškart.
„Tuomet buvo gydytojų konsiliumas, kuriuo suplanavo visą gydymą ir jo eigą. Taip aš ir pradėjau gydytis chemoterapijomis“, – apie suplanuotus veiksmus kalbėjo Vilija.
Moteris neslėpė, kad chemoterapija iš jos pareikalavo labai daug jėgų. Per gydymą Vilijos organizmas labai nusilpo:
„Teko netgi atidėti kelias chemoterapijas, nes kraujo lygis labai nukrito. Jaučiausi labai sunkiai, chemoterapijos būdavo kaip koks elektros trenkimas, sukeldavo isteriją, jausdavau diskomfortą, trūkdavo oro“.
Negana to, kad moteris jautėsi itin sunkiai po chemoterapijų, taip pat ji prarado savo pagrindinį profesinį atributą – plaukus. Vilija papasakojo, kad dar gydymo laikotarpiu ji ryžosi nusikirpti savo ilgas kasas, o po plaukų pašalinimo jos laukė nauji išbandymai: „Po to sekė operacija, pašalino krūtinę. Tada prasidėjo švitinimai“.
Buvo laikinas pagerėjimas
Po švitinimų atrodė, kad Vilijos sveikata pagerėjo. Moteris susireguliavo mitybą, sveikai maitinosi. Taip pat netgi grįžo prie sporto pratimų.
„Pradėjau sportuoti, dariau jogą, kvėpavimo pratimus, kad tik viskas būtų gerai. Niekada nepiktnaudžiavau alkoholiu – jei per Naujus metus gurkšteldavau šampano, tai jau būdavo šis tas. Taip pat nerūkiau. Tik maitinausi ne visuomet tinkamai. Mėgdavau saldumynus: bandeles ar šokoladą su kava“, – pasakojo moteris.
„Bet kai buvo pagerėjimas, tai nuvykau į reabilitaciją Palangoje. Ten viskas buvo gerai, puiki mityba. Tada buvo geras impulsas, jaučiausi gerai. Netgi po Naujų metų grįžau į darbą. Žinoma, dirbdavau nedaug, po vieną-du kartus per savaitę. Galiausiai, grįžau į seną režimą, atsipalaidavau ir darbe atsigerdavau kavos, kartais suvalgydavau bandelę“, – apie savo dienos ritmą kalbėjo Vilija.
Tuo metu moteris išties ėmė geriau jaustis. Jos svoris ėmė taisytis, o po kurio laiko vėl ėmė sirgti mėnesinėmis.
Liepos mėnesį stipriai pablogėjo
Visgi, pagerėjimo džiaugsmas ilgai netruko. Jau liepos mėnesį Vilijos sveikata vėl ėmė šlubuoti. Moteris mėgino save įtikinti, kad išsigalvoja, tačiau stiprėjantys skausmai Vilijai priminė apie vėžį.
„Liepos mėnesį pasiėmiau atostogų, norėjau susitvarkyti, sugrįžti į save. Bet pastebėjau, kad man nesiseka, nes vis miegodavau ir miegodavau. Po to rugpjūtį vėl ėmiau eiti į darbą ir pastebėjau, kad vis imdavo skaudėti galvą, dingdavo nuotaika, dariausi irzlesnė, suprastėjo regėjimas.
Kirpdavau ir nematydavau, o juk negalėdavau to pasakyti žmonėms. Paskui skausmas suintensyvėjo naktimis ir labai anksti rytais. Galvojau, kad jau tikrai labai negerai. Vaistai nepadėdavo. Išgerdavau vaistus, pasėdėdavau, atsistodavau, imdavau eiti ir po kažkiek sekundžių imdavau galvoti, kad kažkas sprogs galvoje, kaip ją skaudėdavo“, – atviravo moteris.
Neilgai trukus Vilija turėjo susizgribti. Vienas sekmadienio ryto pasivaikščiojimas su dukra sukrėtė ne tik ją, bet ir trylikametę Liepą.
„Aš ryte atsigėriau šilto vandens. Pamaniau, kad reikia pasivaikščioti ir taip sumažės skausmas. O buvo atvirkščiai, pasidarė tik dar blogiau. Lauke aš apsivėmiau tuo vandeniu ir putomis. Dukra išsigando, sakė, kad gal reikėjo neiti. O aš juk nežinojau, kad taip nutiks. Šiaip ne taip parėjome, aš atsiguliau, išgėriau vaistų. Jie man nepadėjo, išmiegojau pusdienį“, – skausmingu momentu pasidalijo mama.
Navikas metastazavo į galvą
Kol Vilija miegojo, jai paskambino mama. Moterys būdavo įpratusios dažnai kartu telefonu kalbėtis ir Vilijai neatsakius į skambutį mama sunerimo.
„Paprašiau vaikų, kad tik nieko nesakytų mamai, nes ji būtų susierzinusi, susinervinusi. O mano sūnus Rokas pasakė senelei, kad man negerai“, – šyptelėjo Vilija.
Paskatinta mamos moteris apsilankė pas šeimos gydytoją, kuri pranešė, kad situacija prasta ir reikia kuo skubiau apsilankyti pas neurochirurgą. Vilija prisimena, kad tuomet traukiniu atvyko į Vilnių, o netikėtai sutikta pažįstama moteris skatino kuo greičiau vykti į Santariškes.
„Aš sakiau mamai, kad gal nevažiuotumėme, o mama man atkirto, kad važiuojam ir viskas. Tai ir nuvažiavome. Priimamajame padarė tomografiją ir gydytojas pranešė, kad turi blogų naujienų. Sakė, kad rado blogą darinį, reiks gultis ant operacinės stalo.
Po operacijos man pasakė, kad navikas metastazavęs į galvą. Chemoterapija man nepadėjo. O kadangi metastazavo į galvą, tai ta žinia labai negera – ji suprantama kaip ketvirta vėžio stadija“, – atsiduso Vilija.
Dėl vaistų ketino parduoti butą
Nors Vilija pasiekė ketvirtąją vėžio stadiją, tačiau gydytojai kabinete pradėjo kalbėti apie vaistus. Išgirdus medikamentų kainą Viliją ištiko šokas.
„Pasakė, kad yra leidžiami vaistai, jie kainuoja 8 tūkstančius eurų. Sėdėjau ir žliumbiau. Man šita suma yra kosmosas, aš net neįsivaizdavau tokių pinigų“, – graudinosi Vilija.
Visgi, situacijoje Viliją gelbėjo mama. Moteris prasitarė, kad jos mama ketino netgi parduoti savo butą: „Mano mama sakė, kad iššūkį priima. Ji buvo prigėrusi raminamųjų. Sakė, kad nežino, kaip bus, galbūt parduos butą, bet jai svarbiausia pagydyti savo vaiką“.
Neilgai trukus po žinios apie vaistų kainą Vilija sulaukė gydytojų skambučio. „Gydytoja paskambino, nes pasitarė su kitais onkologais ir pranešė, kad dar yra geriami vaistai. Juos geriau pasisavintų organizmas, nes mano virškinimo funkcijos nėra sutrikusios. Jie pigesni, kainuoja 5 tūkstančius eurų ir jų pakanka mėnesiui laiko“, – atskleidė Vilija.
Priėmė ligonio patepimą
Nors emocijos liejosi per kraštus, tačiau Vilija pripažino, kad sulaukė labai daug palaikymo iš aplinkos. Jos užnugarį psichologiškai palaikė mama, o atvykusi pusseserė paskatino atsigręžti į tikėjimą.
Prieš paskutinę operaciją Vilijos atvykusi aplankyti pusseserė paskatino moterį priimti ligonio patepimą, kuris galėjo suteikti vilties ir padėti sergančiai moteriai. Neilgai trukus Vilija pasikvietė kunigą ir jis ją palaimino.
„Tikėjimas labai padeda. Galvoju, kad pasveiksiu, viskas bus gerai. Nepriimu to, kad jau viskas, nenoriu savęs naikinti. Manau, kad yra kažkas aukščiau už tave, kam gali atiduoti savo ligą, bėdą“, – šyptelėjo Vilija.
Moteris pasidalijo keliais jai nutikusiais stebuklais: „Man padėjo chirurgas, nes jeigu būčiau delsusi ir nesikreipusi į jį, būčiau užmigusi ir nebeatsikėlusi. Taip pat stebuklas, kad žmonės taip palaiko. Trakų bendruomenė paaukojo pinigus pirmajai vaistų dozei. Dabar laukiu trečio stebuklo, kad vaistai padėtų, suveiktų ir neliktų blogų ląstelių. Tai yra tikėjimas, kad viskas bus gerai“.
Šiuo metu Vilijai ir jos šeimai itin reikalinga pagalba. Kas mėnesį moters vaistai kainuoja po 5 tūkstančius eurų, kurių mama su trimis vaikais negali sau leisti. Kiekvienas, norintis paremti Viliją, gali prisidėti.
Aukoti Fondui galite bankiniu pavedimu į:
Vėžio gydymo paramos fondas
Luminor banko sąskaita: LT924010051005803705
Identifikacinis fondo kodas: 304604677
SWIFT LUMINOR AGBLLT2X
Paskirtis – pagalba Vilijai Ročkaitei
