„Kai man tai nutiko, aš nieko nežinojau, net neįsivaizdavau, kad 24 savaičių vaikai gali išgyventi. Pati skaitydavau įvairius straipsnius ir ieškojau juose vilties, buvau pasakiusi sau, kad aš irgi pasidalinsiu patirtimi, kad kitai mamai būtų lengviau“, – atvirą pokalbį pradeda Giedrė.
Ji neslepia, kad pirmus kartus kitiems žmonėms garsiai pasakoti savo istoriją buvo labai sunku, tačiau šiandien ji tai daro itin ramiai, be menkiausio graudulio balse.
„Pirmiausia savo patirtimi dalinausi su kitomis neišnešiotų vaikų mamomis, pradėti buvo labai sunku. Bet tada aš suvokiau, kad, kai grįšiu atgal į gyvenimą, nes tuo metu gyvenau ligoninėje, turi nebelikti ašarų, aš turiu išmokti tą istoriją pasakoti.
Vėlgi, daug kartų teko eiti ir pas gydytojus, kurie klausdavo – o tai kaip antras vaikas? Jie matydavo, kad yra dvynukai, tai aš iš karto puldavau į ašaras. Bet dabar galiu apie tai kalbėti ramiai, nes pripažinau faktą, kad taip nutiko, daug apie tai kalbėjau ir neužsidariau savyje.
Aš galvoju, kad mano vaikui danguje dabar yra geriau nei būtų buvę čia. Žinoma, aš nežinau, kaip iš tiesų būtų buvę, bet tikiu, kad jam ten geriau“, – atvirai kalba klaipėdietė.
Dvynukai į pasaulį pasibeldė gerokai per anksti
Moteris prieš maždaug pustrečių metų sužinojo, kad po širdimi nešioja dvi gyvybes. Šeimoje džiaugsmo buvo dvigubai daugiau, nes tuo pat metu dvynukų laukėsi ir Giedrės sesuo. Tačiau gražiu ir ramiu kūdikių laukimu pašnekovei džiaugtis neteko – 16 nėštumo savaitę jai buvo išoperuotas apendicitas, o 18 savaitę užklupo rotavirusinė infekcija.
„Dar po kelių savaičių aš pradėjau kraujuoti, gulėjau patologiniame skyriuje. Galiausiai 24 savaitę, man būnant namuose, prasidėjo kaip ir sąrėmiai. Kadangi tai buvo pirmas nėštumas, aš nelabai žinojau, kas tai yra, ir iš pradžių dar nenorėjau važiuoti į ligoninę, galvojau, kad nieko rimto.
Tačiau skausmas vis stiprėjo, buvo ganėtinai didelis, todėl pagalvojau, kad vis tik reikia pasitikrinti. Nuvažiavau ir prasidėjo gimdymas, manęs laukė Cezario pjūvis“, – prisimena Giedrė.
Ji neslepia, kad, kai išgirdo, jog dvynukai pasaulį išvys būdami vos 24 savaičių, moterį ištiko šokas, pirmas jos klausimas gydytojams buvo – ką darysite su vaikais? Tačiau toks atvejis, anot Giedrės, ligoninėje nebuvo dažnas, todėl ir patys medikai buvo pasimetę, nieko konkretaus jai pasakyti negalėjo.
Klaipėdietė pasakoja, kad jai buvo atlikta epidūro procedūra, tačiau ji nesuveikė, todėl teko daryti pilną narkozę. Pabudusi po jos, moteris sužinojo, kad vienas mažylis jau yra išvežtas į Kauno klinikas, o antrąjį taip pat netrukus gabens reanimobiliu.
Į kūdikius negalėjo žiūrėti
Giedrė prisimena, kad prieš išvežant antrąjį kūdikį, ji paprašė vyro jį nufotografuoti, kadangi po gimdymo taip ir nebuvo mačiusi dvynukų. 702 ir 722 gramus svėrusius mažylius moteris išvydo tik po 5 parų, kai jai leido iš Klaipėdos ligoninės persikelti į Kauną.
„Kai aš pamačiau vaikus inkubatoriuje, negalėjau į juos žiūrėti... Ateidavau, padėdavau pieną ir pabėgdavau. Vieną kartą mane pagavo seselė, paklausė, kur aš einu? Kodėl nežiūriu į savo vaikus?
Aš pasakiau, kad bijau, kad negaliu į juos žiūrėti, bet mane nuramino, sakė, kad visoms ankstukų mamoms taip būna, man šokas, o jie tokie patys vaikai, tik šiek tiek mažesni. Bet tas šiek tiek... Jie buvo neapsakomai maži“, – prisimena moteris.
Netrukus gydytojai jai pasakė, kad vieno iš mažylių būklė labai pablogėjo ir jam reikia atlikti operaciją. Giedrė neslepia, kad tą akimirką jai atrodė, kad gyvenimas slysta iš po kojų:
„Aš palūžau, nieko nevalgiau, visą laiką verkiau. Adamui darė operaciją, pašalino storąją žarną ir tada aš jau pradėjau galvoti, kad su vaiku reikės atsisveikinti...“
Netekčiai buvo pasiruošusi
Po atliktos operacijos paaiškėjo, kad naujagimiui nebeliko žarnyno, viskas gangrenavo, todėl pildosi blogiausias scenarijus ir mažylio gyvybės išgelbėti nepavyks.
„Man pasakė, kad reikia laukti mirties. Ir savaitę laiko mes jos laukėme. Rugsėjo 17 dienos rytą Aronui buvo atlikta atviro arterinio latako operacija, o nė mėnesio nesulaukęs Adamas tą rytą mirė.
„Puikiai atsimenu, kad tai buvo trečiadienio rytas, aš buvau ankstukų mamų susitikime ligoninėje, o manęs jau ieškojo gydytojas, pasakė, kad viskas, nieko nebebus. Tada skambinau vyrui į Klaipėdą, nes jis ten dirbo, ir pasakiau, kad greičiau važiuotų čia, kad vaikas miršta“, – jautrias akimirkas prisimena Giedrė.
Ji svarsto, kad pati sūnaus netekčiai turbūt buvo pasiruošusi, todėl priėmė ją pakankamai ramiai.
„Aš pradėjau tvarkyti visus laidojimo reikalus, galvojau, kaip kas bus, ko reikės. Labai lengvai pripažinau tą faktą, nes žinojau, kad šalimais yra mano antras vaikas. Turėjau ramiai priimti tą mirtį, nes žinojau, kad kitaip man dings pienas ir aš negalėsiu būti ligoninėje. Galbūt tai mane dar labiau sustiprino“, – mano Giedrė, po vaikelio netekties dar kiek daugiau nei tris mėnesius praleidusi ligoninėje su Aronu.
Ji atvirai kalba apie tai, kad mirties fakto užmiršti neįmanoma, tačiau jai sunkiu momentu labiausiai padėjo ir stiprybės suteikė bendravimas bei draugiško peties turėjimas.
„Mirties tu neužmirši, tai tikrai yra be galo sunku, be galo daug ašarų išlieta. Bet labiausiai tai išgyventi padeda kalbėjimasis. Mano vyras užsidarė ir aš mačiau, kad jam yra sunku. O aš išsikalbėjau ir man pasidarė lengviau“, – sako klaipėdietė.
Suartėjo su seserimi
Ji pasakoja, kad per tą laikotarpį ypač suartėjo ir su savo seserimi, kuri ją lankė ligoninėje, palaikė morališkai ir padėjo visais įmanomais būdais.
„Sesuo visą laiką ateidavo, atnešdavo man vandens, paimdavo išskalbti drabužius ir man jos labai gaila būdavo, nes ji pati buvo nėščia, o taip rūpinosi manimi. Tikrai esu jai labai dėkinga. Vėliau aš jai norėjau tai kompensuoti, todėl, kai ji pagimdė savo vaikelius, stengiausi padėti ir būti šalia.
Dabar aš stebėdama ją matau, kaip galėtų būti man, ką reiškia iš karto auginti du vaikus. Bet esu iš tų žmonių, kurie negalvoja, kas galėtų būti, aš susitaikiau su situacija, su tuo, kad neturiu dvynukų ir jokio pavydo sesei nejaučiu“, – atvirai kalba moteris.
Ji atskleidžia, kad būtent sesuo padėjo jai parduoti ir Adamui skirtą vežimėlį, kadangi pati Giedrė to padaryti būtų nesugebėjusi. Visus dvynukų drabužėlius ji taip pat atidavė sesei, kad jie neskaudintų širdies ir nekeltų liūdesio.
Ryžosi antram nėštumui
Kai Aronui sukako metukai ir Giedrė su vyru gavo ginekologės palaiminimą, jie ryžosi antram nėštumui. Moteris neslepia, kad po turėtos skaudžios patirties dėl to šiek tiek baiminosi, tačiau lankėsi pas ginekologę, kuri nėštumą stebėjo tarsi pro padidinamąjį stiklą, dėl to viskas klostėsi pakankamai sklandžiai.
„Sunkiausia turbūt buvo tos 24 savaitės. Atsimenu, būtent po jų netyčia nukritau nepastebėjusi šaligatvio, bet nuvykau pasitikrinti ir viskas buvo gerai.
Vėliau sekiau kiekvieną savaitę ir džiaugiausi – o, jau 25-ta, 26-ta. Prisimindavau, kad jei gims dabar, jam, pavyzdžiui, nebereikės per zondą duoti pieno. Taip ir skaičiuodavau kiekvieną savaitę, ką jis galės daryti, ką jau mokės“, – dalijasi klaipėdietė.
Dabar Rudinskų namuose auga Aronas ir gegužės mėnesį gimęs pagrandukas Vilius. Giedrė atvirai sako, kad jų auginimas labai skiriasi, tačiau anksčiau turėta patirtis ją labai užgrūdino.
„Aš nemanau, kad tai, kas nutiko, yra tik blogas dalykas, tai mane labai daug ko ir išmokė. Tarkim, Aronas nepasukinėdavo galvytės, reikėjo dirbti su kinezeterapeutais, o Vilius tai daro labai lengvai, todėl man šios patirtys skiriasi kaip diena ir naktis.
Taip pat pradėjau išmanyti medicininius terminus, anksčiau bijodavau kraujo, dabar nebebijau. Kai turi neišnešiotą kūdikį, jei kas nors nutinka, jau taip nebestresuoji, tiesiog ramiai susidedi daiktus ir važiuoji į ligoninę“, – sako pašnekovė.
Pabaigai Giedrė turi patarimą ir panašaus likimo šeimoms, kurioms vis dar sunku priimti faktą, kad jų vaikelis gimė neišnešiotas, arba susitaikyti su netektimi.
„Jei kažkas nutinka vaikui, reikia tiesiog susitaikyti su tuo ir priimti jį tokį, koks jis yra. Mano Aronas nėra pasivijęs raidos, bet aš jį priimu. O mamoms, kurių vaikai dabar jau yra angeliukai, palinkėsiu kuo greičiau juos paleisti, nes jiems ten yra geriau, neprisirišti prie jų. Aišku, negali jų užmiršti, bet turi gyventi toliau“, – nuoširdžiai sako Giedrė.
