Samanta ryžosi garsiai pasidalinti savo istorija ne tam, kad sulauktų gailesčio ar užuojautos, bet dėl to, kad į panašias situacijas nepatektų kitos mamos.
„Nesiekiu kitų užuojautos ar dėmesio – man jo tikrai nereikia, aš noriu ramiai ir sveikai gyventi su savo vaiku. Bet prakalbau tik dėl būsimų mamų, kurios atsidurs panašioj padėtyje. Aš noriu, kad ligoninėje prasidėtų pokyčiai, kad bent vieną kartą pagimdžiusiai moteriai būtų suteikta psichologinė pagalba, kad po gimdymo būtų pasikalbėta apie tai, kas čia įvyko, kaip gyvensim toliau.
Apie tai kalbu garsiai dėl būsimų mamų, jų vaikų ir ramybės – kad jiems viskas būtų kuo geriau, kad nereikėtų išgyventi to, ką patyriau aš“, – jautria savo patirtimi dalintis pradeda klaipėdietė.
Dėl kraujavimų teko dažnai vykti į priimamąjį
Moteris pasakoja, kad visos problemos su nėštumu prasidėjo tuo pat metu, kaip ir koronaviruso pandemija:
„Anksčiau reguliariai lankiausi pas gydytojus, prisižiūrėjau sveikatą, visi tyrimai buvo laiku padaryti – viskas buvo labai gerai, bet per karantiną viskas labai pasikeitė.“
Samanta ramiai leido laiką namuose, kai staiga jai prasidėjo kraujavimas. Ji iš karto paprašė šeimos gydytojos siuntimo, kad galėtų nuvažiuoti pas ginekologę ir pasitikrinti.
„Kaip dabar prisimenu, važiavau prieš Velykas ir apžiūra man truko tris minutes. Per jas ginekologė įvertino, kad širdutė plaka, dėl to viskas gerai“, – prisimena moteris.
Tačiau kraujavimai vis dažnėjo, o į Samantos skambučius bei prašymus pasitikrinti atsakymas buvo vienas – priimti negalima dėl viruso, todėl reikia važiuoti iš karto į priimamąjį.
„Tada ir prasidėjo mano kelionės į priimamąjį. Man pradėdavo mausti pilvą, aš ir važiuodavau. Pirmą kartą nieko nebuvo, bet kai prasidėjo antras, trečias kartas, pradėjo sakyti – ko tu čia nori, ko tu čia pas mus lendi?
Vėliau gegužės mėnesį mane paguldė į ligoninę, vaikui subrandino plaučius, jei jis gimtų per anksti. Gydytoja sakė, kad bus taip, kaip Dievas duos – arba pagimdysiu anksčiau, arba išnešiosiu. Mane paleido namo, bet tik išleisdavo ir tie kraujavimai vėl prasidėdavo. Taip ir važinėjau, man jau buvo gėda ir bevažiuoti ten“, – pasakoja Samanta.
Nesutampantys įrašai
Ji atskleidžia, kad po vieno iš vizitų ligoninėje, jos nėščiosios kortelėje atsirado įrašas, kuris prieštaravo ginekologės apžiūros rezultatams.
„Ginekologė šeštadienį pastebėjo, kad man yra dviem centimetrais atviras kaklelis, todėl ji nieko nedarė, kad nejautrintų dar labiau. O sekmadienį ligoninėje, kai vėl atvykau dėl kraujavimo, medikė manęs net neapžiūrėjo, paklausė, ar aš noriu likti, ar važiuoti namo.
Kai grįžom su vyru namo, pažiūrėjom mano nėščiosios kortelę, kurią su savimi visada turėjau, ir pamatėm, kad gydytoja parašė, jog mano kaklelis yra uždaras. Nors dieną prieš buvo atsivėręs dviem centimetrais. Tai buvo panašu į tokį dalyką, kad rašau, ką noriu, imk tą knygutę ir važiuok namo“, – pasakoja klaipėdietė.
Po vizito praėjus vos kelioms dienoms, ketvirtadienį, Samanta pajautė, kaip jai nubėgo vandenys. Nors ji nejautė sąrėmių, nusprendė pasitikrinti.
„Pirmiausia paskambinau savo ginekologei paklausti, ar galiu atvažiuoti pas ją į kliniką, kad ji mane apžiūrėtų, gal čia šoniniai vandenys nubėgo. Ji kategoriškai atsisakė, pasakė, kad manęs nepriims ir kad važiuočiau į priimamąjį.
Bet aš žinojau priimamojo požiūrį – vėl čia pas mus atvažiavai, tai pasiskambinau savo šeimos gydytojai ir paprašiau siuntimo, pasakiau, kad mane greičiausiai išvadins kvaile, kad aš čia vėl važiuoju po kelių dienų“, – dalijasi moteris.
Pats gimdymas praėjo kuo puikiausiai
Gavusi siuntimą, Samanta nuvyko į ligoninę ir, pralaukusi valandą koridoriuje, pagaliau buvo apžiūrėta.
„Mane apžiūrėjo, pasakė, kad aš dar negimdysiu ir iškėlė į patologijos skyrių. Ten aš išbuvau kokias 20 minučių ir man prasidėjo sąrėmiai. Aš pradėjau rėkti, plėšyti diržus nuo pilvo, sakiau, kad nenoriu, jog jūs čia mane veržtumėte.
Tada atėjo vedėja ir pasakė, kad taip negali būti, kad aš vos neišsigalvoju ir meluoju, jog man prasidėjo sąrėmiai. Tačiau man skaudėjo kas dvi minutes ir norėjau tuštintis, taip jai ir pasakiau. Ji išėjo, už kelių minučių vėl atėjo, paklausė, ar noriu tuštintis, ir tik tada mane nusivedė į apžiūrą, kur pamatė, kad kaklelis atsivėręs devyniais centimetrais ir dar pasakė, kad užčiuopia viršugalvį“, – prisimena Samanta.
Ji negaili gražių žodžių gimdymą priėmusiam gydytojui ir šalia buvusiai akušerei, kurie padarė viską, kad moteris jaustųsi kuo patogiau ir geriau.
„Pats gimdymas vyko puikiausiai. Mano vyro nebuvo, o aš su savimi neturėjau nei vandens buteliuko įsidėjusi, buvau visiškai nepasiruošusi, tai akušerė su manimi labai gražiai kalbėjo, glostė galvą ir tikrai viskas vyko kuo gražiausiai.
Gydytojas mane vos ne už rankos laikė, mes kartu kvėpavom. Tikrai viskas buvo gerai, bet nemalonus elgesys, įvairūs komentarai ir apatija prasidėjo, kai buvau perkelta į gimdymo skyrių“, – atvirai kalba klaipėdietė.
Su kūdikiu būti leido tik maitinimo metu
Ji pasakoja, kad atsigavus po narkozės, slaugytoja paklausė, ar moteris nori pamatyti savo gimusį kūdikį. Vos 33 savaičių naujagimis gulėjo reanimacijos skyriuje prijungtas prie daugybės aparatų, todėl Samanta iki jo turėjo nueiti pati.
„Aš buvau susiūta, visai nepaėjau, ramsčiausi sienomis, buvau beveik susirietusi prie žemės, o šalia manęs einanti seselė nepasiūlė, kad gal jus į vežimėlį sodinti ar bent jau leisti į parankę įsikibti. Mes gulėjom trečiam aukšte, tai reikėjo pereiti per visą korpusą ir nusileisti į antrą. Atrodo, kad ten nuėjau kaip koks šuniukas“, – pasakoja Samanta.
Ji prisimena, kad ką tik gimusį ankstuką norėjo pamatyti ne tik pati, bet ir pasidalinti jo nuotrauka su tėčiu, kuris jaudindamasis laukė namuose:
„Man neleido to padaryti, pradėjo šaukti – jūs nematot, kad reanimacijoje negalima naudotis telefonu? Mane apšaukė, bet spėjau padaryti nuotrauką, man jos vienos ir užteko. Ir pati grįžusi į palatą, vis žiūrėjau ir žiūrėjau į ją, nes per vamzdelius, uždengtą veidą, aš jo nelabai ir mačiau.“
Samanta dalijasi, kad jai ir kitoms mamoms buvo leidžiama kas tris valandas nusitraukus pieną į buteliukus maitinti savo kūdikius, o visą likusį laiką jos turėjo praleisti vienos palatose. Ji pasakoja, kad tai ištverti buvo itin sunku – moteris negalėjo net paimti savo vaiko ant rankų, o palatoje užsibuvusi kiek ilgiau, iš jos buvo išvaroma.
„Aš sakiau, kad noriu dažniau ateiti pas vaiką, nes kai pareidavau viena į patalą, nieko gero nebūdavo – aš verkiu, kad gimė neišnešiotas vaikas. Man niekas nieko nepaaiškino, kaip čia kas bus, kaip reikia prižiūrėti, su kokiomis problemomis galima susidurti – aš nieko nežinojau.
Tokiais atvejais iškart puoli internete skaityti ir pradedi verkti. Neišnešiotiems kūdikiams būna raida sutrikusi, tai ir galvoji, ar mano vaikas vaikščios, ar gulės, ar nereikės būti su tais aparatais ilgai – visko primąsčiau ir priverkiau.
Jei gydytojai pamatydavo, kad mes pamaitinam vaiką ir sėdim – išprašydavo mus lauk. Man, pavyzdžiui, vaikas įsikabino į pirštą, tai kaip aš galiu išeiti? Širdis neleidžia išeiti. O mums sakydavo, kad eikit iš čia, ko čia sėdit, motyvavo tuo, kad mes neva turim ilsėtis, nors koks gali būti poilsis, kai nežinai, kaip tavo vaikas? Sakydavom, kad mes nenorim jų palikti, bet mus vis tiek ta gražiąją forma iš ten išvydavo“, – neslepia Samanta.
„Jautiesi kalta, kad pagimdei neišnešiotą vaiką“
Ji pasakoja, kad po gimdymo jai prasidėjo komplikacijos, tačiau moteris turėjo net pakelti balso toną, kad kas nors teiktųsi ją apžiūrėti ir suteikti pagalbą.
„Kelias dienas laikėsi daugiau nei 38 laipsnių temperatūra, buvo infekcijos požymiai, tačiau man apžiūrą teko išsikovoti pačiai. Aš jau buvau išrašyta kaip pacientė ir buvau ten kaip slaugė, kol mano vaikas gulėjo reanimacijoje, todėl niekas ligoninėje manęs apžiūrėti nenorėjo, kol nepakėliau balso tono“, – atvirai kalba klaipėdietė.
Negana to, Samantai iš ligoninės darbuotojų teko išgirsti ir skaudžių replikų, dėl kurių ji ne kartą verkė.
„Man tai yra pirmas vaikutis ir natūraliai kyla daug klausimų, ypač, kai jis gimė neišnešiotas. O gydytojų replikos buvo tokios – tai juk jis neišnešiotas, čia normalu, kad jis gali nustoti kvėpuoti. Buvo toks požiūris, kad aš pagimdžiau ne tokį vaiką, man tai buvo labai sunku.
Atsimenu vieną kartą tiek verkiau po kvėpavimo sustojimo, galvojau, kas bus, kai grįšim namo, ką tada reikės daryti, kaip naktį užmigti ir panašiai. Ir viena seselė sako – ko tu čia verki? Dar nepripratai prie savo vaiko? Tokie komentarai buvo labai skaudūs“, – neslepia Samanta.
Ligoninėje su kūdikiu ji praleido dvi savaites ir net verkė prašydama, kad, pagerėjus vaikelio būklei, išleistų juos namo.
„Jau ir man pačiai pradėjo labai blogai darytis. Niekas nepaklausė, o kaip tu jautiesi? Jie tikrai turėtų daugiau visko žiūrėti, nes ten nėra jokios pagalbos mamai. Tu jautiesi kalta, kad pagimdei neišnešiotą vaiką.
Mes visi galvojam, kad vaikai gims išnešioti, kad viskas bus idealu: pagimdysiu ir po 3 dienų grįšiu namo. Bet taip nebuvo“, – jautriai kalba klaipėdietė.
Samanta taip pat pasakoja, kad kai ji pradėjo garsiai kalbėti apie šią patirtį ir viešinti savo išgyvenimus, su ja susisiekė ir ligoninės atstovai.
„Prieš kelias dienas vykau į ligoninę, su manimi vyko tik paprastas pokalbis apžiūrint sūnų, o jie vos ne taip parašė, kad dalyvavau kažkokiame oficialiame pokalbyje. Buvo spaudimas paneigti ankstesnį straipsnį. Per vaiką buvau atviliota į ligoninę, kad galėtų kažką iš manęs išgauti ir parašytų rašte, kad su manimi vyko pokalbis.
Mačiau, kad jie rašte nurodė, jog aš neva puikiai vertinau ligoninę, nors taip nebuvo. Puikiai pamenu, kad anketose žymėjau apie personalo abejingumą ir kultūros nebuvimą apskritai“, – dalijasi moteris.
Ligoninė išsamiau situacijos nekomentuoja
Naujienų portalui tv3.lt susisiekus su Klaipėdos universitetine ligonine, informacija apie Samantos gydymo atvejį, eigą ir baigtį suteikta nebuvo. Vyriausiojo gydytojo pavaduotojas Gintautas Virketis atsakyme rašė:
„Karantino, o vėliau ekstremalios situacijos metu, tiek pacientai, tiek ir paslaugas teikę medikai patyrė didelį diskomfortą dėl visiems jau žinomų suvaržymų ir griežtų infekcijos kontrolės reikalavimų. Medikams teko sunki našta ir didžiulė atsakomybė – jie ne tik teikė paslaugas pacientams, bet ir išsaugojo saugią aplinką nėščioms, gimdyvėms, jų kūdikėliams – neužsikrėtė nei vienas personalo narys, nei vienas pacientas. Daugumoje atveju personalas, kiek ir kaip sugebėjo, atstojo pacientėms jiems artimus žmones, padrąsindavo jas šypsena ir palaikymo žodžiu.
Norime tik padėkoti medikams, pasišventusiems ne tik savo darbui, bet ir kitiems kilniems tikslams, suprantantiems ir atjaučiantiems pacientus, kai labiausiai to reikia. Ir atsiprašome tų, kam to palaikymo, padrąsinimo tame visiems sudėtingame laikotarpyje gal kiek ir pritrūko.“
