Kas aštuntas žmogus Lietuvoje pripažįsta išlenkiantis taurelę kas 2–3 dienas. Mykolas – vienas iš priklausomybę alkoholiui turinčių žmonių. Jis pasakoja, kad dar būdamas aštuoniolikos pradėjo suprasti, jog turi problemą. Dabar Mykolas blaivus jau daugiau nei dvejus metus ir sako esantis laimingas ir sveikas.
„Man ta problema prasidėjo paauglystėje, nes būdavo išgėrimai, vakarėliai, noras pritapti, būti kaip visi kiti, tik labai anksti pastebėjau, kad man visada daugiau reikdavo, aš visada daugiau norėdavau.
Jei anksčiau savaitgaliais tik gerdavau draugų rate, tai 18-os būdavo jau kartais tokie rytai, kad rytais eidavau „sveikatą taisyt“. Tada jau rankos mano buvo pradėjusios drebėti, kažkaip supratau, kad čia jau kažkas negerai, kad baisu, reikia eiti gydytis“, – sako jis.
Vyras sako, kad ir aplinkiniai atkreipdavo dėmesį, jog jis turi problemą ir kad jam reikia tvarkytis. „Ir būdavo iš draugų tokių pastebėjimų: „nu gal per daug?“, „gal per dažnai“, „susimąstyk“, na, aišku, man tada tas nerūpėjo. Tiesiog, kaip priklausomas žmogus norėjau toliau sau gerti netrukdomas“, – prisimena jis.
Dugnas kaskart – vis gilesnis
Vyras iki šiol yra praėjęs 9 reabilitacijas, kurių kiekviena truko apie metus. Alkoholio pirmą kartą paragavo būdamas 14-likos, tada pastebėjo, kad svaigieji gėrimai susigūžusį bei nekalbų berniuką paverčia pasitikinčia kompanijos siela. Tai buvo tarsi priežastis toliau svaigintis.
Buvimas alkoholiku, anot jo, kiekvieną kartą atkrentant, vis gilesnis ir pavojingesnis.
„Vėliau, kai patekau į reabilitacijas, po kiekvienos jos maždaug tris mėnesius išlikdavau blaivus. Turiu omeny, kad va aš čia pabaigiu kursą, kuris trunka maždaug standartiškai metus, gaunu diplomą, išeinu ir va dar tris mėnesius dirbu, ar dar kokius santykius kuriu. Maždaug tris mėnesius dar atsilaikydavau, o po to vėl atkrisdavau.
Ir tas atkrytis, tas vartojimas, jis su metais darėsi sunkesnis, pavojingesnis ir vis labiau degraduojantis. Man tekę nemažai ir gatvėje pagyventi, ir prie konteinerių pabūti. Dugnas vis būdavo gilesnis“, – kalba Mykolas.
Vyras iki šiol yra patyręs 2 insultus, dėl kurių dabar sunkiai judina vieną koją, o dešinė akis neberegi šviesos. Alkoholis, anot jo, yra atėmęs draugus, suardęs santykius su artimaisiais, kuriuos dabar reikia vėl atstatyti.
„Iš artimųjų, po truputį, po ilgo laiko, pamažu grįžta mama, tėtis ir brolis. Tai artimiausia šeima, kurią turiu. Tas procesas, aišku, lėtas, daug ką turiu atitaisyti, atsiprašyti. Bet aš labai džiaugiuosi, kad veiksmas vyksta, nes jau galvojau, kad visam gyvenimui bus apleidę, nusisukę, dėl tų dalykų, kuriuos darydavau. O iš draugų, tai dabar atsiranda vis naujų draugų, kurie dabar kartu man yra ir draugai, ir žmonės, padedantys blaivėti, sveikti, keistis, prižiūrėti, kad aš neatkrisčiau.“
Jis sako, kad priklausomybė sutrukdė net įgyti aukštąjį išsilavinimą, nes porą kartų stojo į aukštąją mokyklą, tačiau taip nieko ir nepabaigė.
Sunkiausia – prisipažinti sau
Dažnai žmonės su priklausomybe meluoja ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Sąžiningai sau pripažinti, kad turi bėdą, Mykolas sugebėjo jau įsisenėjus priklausomybei – tada jis jau spėjo pagyventi gatvėse, jautėsi praradęs viltį.
„Kai smegenis užpildai alkoholiu, mąstymas pasidaro kitoks, kitokios mintys, jos nėra adekvačios. Man žmonės iš šono sakydavo: „tu blogai atrodai, tau reikia pagalbos“, o man atrodo, kad viskas gerai, aš laisvas, laimingas, galiu daryti ką noriu ir panašiai.
Išeiti iš tos beprotybės ir iš tos iliuzijos labai nelengva ir kiekvieną kartą yra tas pavojus, kad galiu laiku nesustoti ir kad gali laiku nepasirodyti pagalba ar tie žmonės, kurie ateina gydyti. Bet nepaisant pavojų ar visų ligų, šiandien esu sveikas.
Yra toks pasakymas, kad alkoholikas paskutinis sužino, kad jis yra alkoholikas. Aš sau pripažinau, va taip giliai širdy, kad aš turiu problemą tikrai ne per pirmąją reabilitaciją. Pirmoji reabilitacija buvo labiau išorinė – dėl tėvų, dėl draugų, dėl tų žmonių, kurie man dar kažkiek rūpėjo.
Bet tas tikras, gilus suvokimas, kad aš esu alkoholikas, kad man reikia tikrai daug pagalbos, pas mane atėjo maždaug 25-erių – tik pripažinus sau tiesą įvyko rimtesnis pokytis.“
Vyras dalinasi, kad alkoholį vartojo norėdamas pabėgti nuo realybės, nusiraminti. Kiekvieną kartą vis sugrįžtant prie priklausomybės jausdavo tą patį – įtampą, pyktį bei nepasitenkinimą blaivia realybe.
„Aš sunkiai pernešdavau aplinką, žmones, stresą. Apskritai manau, kad visi priklausomi žmonės labai sunkiai išgyvena stresą. Aš užsidariau viduje.
Nustojau kalbėti tiesą artimiems, ar tiems, kurie jau blaivėja, nustojau pasakoti, kaip iš tikrųjų jaučiuosi, užsidėjau kažkokią tarsi kaukę, kad man neva viskas faina, gerai, super, o viduje tiesiog kaupėsi visa tai. Kaupėsi įtampa, pyktis, apmaudas, nepasitenkinimas blaiviu gyvenimu.
Jis pasiekė tašką, kur jau atrodo, kad vienintelis būdas neišprotėti nuo tos įtampos ar nepadaryti kažko kvailo sau yra tiesiog prisigerti. Bet, kadangi aš esu priklausomas, negaliu, va, kaip kitas, nusiraminimui paimti 100 gramų išgerti. Kadangi esu priklausomas, tai man reikėdavo gerti 3 mėnesius, kasdien, nesustojant“, – savo būseną atkryčių metu apibūdina jis.
Tikėjimas ištiesė pagalbos ranką
Vyras sako, kad reabilitacijos centre „Naujas gyvenimas“, kuriame dabar ir dirba, iš naujo atrado tikėjimą. Anot jo, dabar Dievas jam įgavo fizinę būseną, pakeitė charakterį.
„Man tikėjimas labai daug padėjo, pakeitė didelę dalį mano širdies, mano mąstymo, mano negero charakterio, kuris mane vis vesdavo į blogus dalykus. Žmonės kai kurie tiki, kad yra kažkas daugiau, beribio, ko negalime užčiuopti, bet negalima jo niekaip pavadinti. Tikėjimas, ta jėga irgi gali padėti išlikti blaiviu“, –pripažįsta Mykolas.
Vyras sako, kad centre esanti „12 žingsnių programa“ paskatino tapti religingu. Joje kalbama apie aukštesniąją jėgą, kuri gali padėti žmogui. Anot vyro, ši programa padėjo jam Dievą matyti kitaip – ne tik raštuose, knygose, bet ir padėjo jam įgauti pavidalą.
Problemos pripažinimas – kelias į pasveikimą
Mykolas pripažįsta, kad problemą teisindavo tuo, kad geria daug kas. Jis norėjo pabėgti nuo realybės, o svaiginimasis padėjo neišeiti iš proto.
„Alkoholis keičia visą tavo būseną. Priklausomi žmonės linkę bėgti nuo realybės, nes jiems realybė nepriimtina, ji skaudi, nepatogi ir panašiai. Alkoholiu jis pakeičia tą realybę trumpam. Šiaip alkoholį, manau, daug kas naudoja skausmui malšinti, ir aš nekalbu apie tą fizinį skausmą, o tokį, kai viduj skauda – liūdesį, depresiją. Alkoholis trumpam iš tavęs paima, o paskui lyg ir prideda.
Būdavo tie mano užgėrimai paskutiniai, kai aš, būdamas benamis, nesiprausęs, nevalgęs, kruvinom pėdom, nepaeinantis, kai man būdavo viskas blogai, vos tik gavęs porą gurkšnių sėdėdavau besišypsantis.
Man pasaulis išgėrus būdavo labai gražus, o realybė man išvis būdavo visiškai kitokia. Su gėrimu taip gali būti: papuoli į uždarą ratą, kad trumpam užsimirštum. Trumpam užsimiršti, tada pabundi ryte ir tave dar stipriau visos tos problemos slegia.“
Mykolas sako, kad jo kelias į pasveikimą buvo ilgas ir skausmingas, tačiau vertas rezultato. Jis kitiems žmonėms su priklausomybe linki patiems pripažinti savo problemą.
„Pirmas pats svarbiausias dalykas yra neuždelsti. Nes priklausomam žmogui laikas yra rūstus ir negailestingas. O kitas dalykas yra būti sąžiningu su savimi. Tu gali neklausyti, ką tau sako tėvai, artimieji, mokytojai, antrosios pusės, bet tu bent jau būk sąžiningas su savimi. Tik pačiam sau pripažinus ligą galima pradėti kažką keisti.“
