Natūralu, kad daug laiko praleidžiant toje pačioje aplinkoje su tais pačiais žmonėmis, atsiranda įtampa ir kyla konfliktai. Paramos vaikams centro vadovė, psichologė Aušra Kurienė sako, kad tokiose krizinėse situacijose išvengti ginčų yra praktiškai neįmanoma, tačiau būtina šeimoje apie tai kalbėtis ir nebėgti nuo savo emocijų.
„Šeima visų pirma turi suprasti, kad konfliktai yra neišvengiami, kad tokios būsenos kaip sudirgimas, pasikarščiavimas ar nenoras nieko veikti yra būdingos krizės laikotarpiu, daug šeimų ir žmonių jas patiria. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, atsiradus naujiems reikalavimas ir iššūkiams, aišku, kad mes visaip kaip pasipyksim, pasiginčysim ar paliūdėsim, tai labai svarbu sau aiškiai įsivardinti, kad bus juodų minučių ir gal net juodų dienų.
Taip pat labai svarbu pasikalbėti, ką mes darysim, kai ateis juodos minutės, kai konfliktuosim ar susiginčysim, kaip mes tuos dalykus spręsim. Tuomet tie dalykai ir neužklups taip labai netikėtai“, – sako psichologė.
Nevengti temos apie koronavirusą
Vaikai gali daug kartų užduoti tuos pačius klausimus apie koronavirusą ar karantiną, tad tėvų pareiga – į juos paprastai ir suprantamai atsakyti. A. Kurienė sako, kad labai svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, tačiau visais atvejais nevengti apie tai kalbėtis:
„Jeigu mes kalbam, pavyzdžiui, apie ikimokyklinio amžiaus vaiką, atsakyti reikia trumpai ir aiškiai, nenumenkinti situacijos, bet ir jos nepadidinti, nedramatizuoti. Svarbu, kad vaikai jaustų, jog ir jie gali kažkaip tai kontroliuoti – apsisaugoti plaudami rankas, dezinfekuodami rankenas, neidami į žaidimų aikšteles. Jiems reikia žinoti, kad čia nėra nevaldoma stichija, kas visada kelia tik nerimą ir grėsmę.
Jei vaikai yra vyresnio amžiaus, ypatingai daug domisi, internete ieško informacijos, tikrina statistiką sergančiųjų, mirusiųjų ir labai dėl to nerimauja, tėvai turėtų įsikišti, pasikalbėti apie tai, ką vaikas sužino, kokius jausmus jam tai kelia, ir, jeigu reikia, žinių kiekį apriboti. Žinoma, reikia paaiškinti lenteles ir skaičius, bet tikrai nereikia perteklinės informacijos, kuri juos dar labiau gąsdintų“.
Reikia stebėti vaiko elgesį
Psichologė sako, kad būtina stebėti vaiko elgesį. Kiekvienas elgesio pasikeitimas gali įspėti apie tai, kad vaikas jaučia nerimą, baimę ar kitus nelengvus jausmus.
„Gali būti tokie paprasti, tiesiog fiziologiniai dalykai – vaikai prasčiau miega, dažniau prabunda, sapnuoja kažkokius blogus sapnus, nerimastingus košmarus, galbūt prasčiau valgo ar atvirkščiai – pradėjo labai daug valgyti, tai irgi gali būti nerimo požymis.
Gal jis pasidarė dirglesnis, piktesnis, nuolatos suirzęs, liūdnas, sėdi atsiribojęs, nustojo žaisti įprastus žaidimus, dalyvauti įprastose veiklose. Tokie pasikeitimai šiuo metu turėtų būti pastebėti ir įvertintos jų priežastys. Reikėtų susėsti su vaiku ir pasikalbėti apie jam kylančius jausmus ir situaciją“, – dėsto Paramos vaikams centro vadovė.
Kartais vaikai patys nesupranta, dėl ko būtent šiuo metu nerimauja. Tokiais atvejais gelbsti atviras pokalbis, kuris gali padėti tai išsiaiškinti:
„Pavyzdžiui, kai kurie vaikai nerimauja dėl savo senelių sveikatos, bet negali aiškiai to įvardinti. Ramus ir atidus pokalbis padeda suprasti jo baimes ir tėvams, ir jam pačiam. Neramu dėl senelių, nes seniai juos matė, nevažiavo per Velykas ir nežino, gal jie serga, gal tik jam nesako. Tų nerimo šaltinių gali būti įvairių. Todėl svarbu kalbėtis ir bandyti suprasti, kokie vaiko viduj verda procesai, kaip jis jaučiasi, ką pasikeitusiu elgesiu jis nori mums pasakyti“.
Svarbi ir asmeninė erdvė
Karantinas padovanojo daug galimybių sustiprinti šeimos tarpusavio ryšį. A. Kurienė sako, kad bet kokia veikla, kuria užsiima šeima, gali prie to prisidėti.
„Bet kokia bendra veikla padeda stiprinti ryšį: maisto gaminimas, filmo ieškojimas ir žiūrėjimas, ėjimas pasivaikščioti, pokalbis su artimaisiais, kurie galbūt kitame mieste karantinuojasi, planavimas, ką mes darysime ateityje. Bendrystės jausmą stiprina bet kokia bendra veikla“, – tikina psichologė.
Nors daugelis šeimų džiaugiasi, kad dabar gali daugiau laiko praleisti su šeima, nemažiau svarbu išsaugoti ir asmeninę erdvę, skirti laiko tik sau.
„Žmonės buvo įpratę turėti savo erdvę, kitus žmones, su kuriais kalbėjosi, kitas pramogas ar veiklas. Ir kai viso šito nebeliko, tai nereiškia, kad ir noro tam neliko. Yra labai svarbu, kad kiekvienas šeimos narys turėtų galimybę turėti savo asmeninį laiką ir asmeninę erdvę. Noras būti kartu ir noras pabūti atskirai niekaip vienas kitam neprieštarauja, bet gali ir turi būti pagarbiai suderinti.
Aš noriu būti su šeima, bet noriu turėti ir laiko sau, turėti savo erdvę. Visi šeimos nariai – ir suaugusieji, ir vaikai turi teisę į tokį laiką ir į tokią erdvę“, – sako A. Kurienė.
Ji primena, kad tėvams taip pat reikia laiko dviese, jie negali pamiršti ir savo poreikių, nes tada gali nukentėti bendras šeimos mikroklimatas:
„Aišku, šiuo metu gal būtų sudėtinga tai organizuoti, bet, jei tik įmanoma, reikėtų turėti laiko pabūti ir dviese. Būti ne tik vaikų tėvais, bet ir pora.
Jei suaugusiųjų poreikiai lieka nepatenkinti, jie negali ar sportuoti, ar knygos paskaityti, ar išsimiegoti, tai anksčiau ar vėliau prasiverš nuovargiu, nusivylimu ar sudirgimu, kas gali atsisukti prieš tuos pačius vaikus, dėl kurių aukojamasi. Tikrai suaugusiems labai svarbu rūpintis savo gera savijauta, asmeniniais poreikiais, o tada ir tas bendras buvimas bus žymiai malonesnis ir džiugesnis“.
Pasidžiaukime ir padėkokime vieni kitiems
Tėvams, kuriems reikia ne tik prižiūrėti ir rūpintis vaikais, dirbti iš namų, būti mokytojais ir dar įveikti visokiausių naujų iššūkių, psichologė pataria ne tik tarpusavyje dalintis atsakomybėmis, bet ir nepamiršti įvertinti vienas kitą, išreikšti dėkingumą.
„Dažnai mūsuose tai pamirštama, mažai apie tai kalbama, bet reikia nepamiršti padėkoti ir įvertinti vienas kito pastangas: ačiū, tu man šiandien labai padėjai, buvo smagu, kad padarei man kavos, jaučiausi labai pailsėjusi, nes tu užsiėmei vaikais, ačiū, kad sudarei sąlygas man ramiai padirbti.
Tas vienas kito pastangų įvertinimas ir pamatymas tikrai padeda išlaikyti tokį pozityvesnį balansą nei nuolatinis nuovargio ar neįvertinimo jausmas“, – neabejoja specialistė.
Ribinėse situacijose būtina atsitraukti
Dėl patiriamos įtampos, nuovargio tėvai kartais nebesugeba susitvarkyti su savo emocijomis ir jas išlieja fiziniu smurtu prieš vaikus. Pastaruoju metu smurto šeimoje atvejų ženkliai padaugėjo. A. Kurienė sako, kad, atsidūrus ribinėse situacijose, vienintelė išeitis – atsitraukti ir tuomet susivaldyti.
„Reikėtų išeiti iš tos patalpos į lauką, į kitą kambarį – tiesiog fiziškai atsitraukti. Jei emocijos ir pyktis yra sukilęs tiek, kad iškyla grėsmė, jog nesusivaldysiu, tai reikia sau pasakyti stop ir save „išimti“ iš tos situacijos.
Pakvėpuoti, skaičiuoti, vaikščioti, dušas – svarbu pagalvoti, kas man padeda: gal koks žurnalų draskymas ar garsus surikimas kur nors išėjus leidžia atsikratyti įtampos. O tada, jau grįžus į savo normalią būseną, aiškintis, kas sukėlė tokį nepasitenkinimą ir konfliktą“, – sako psichologė.
