Skausmo palaužto vyro likimas negailestingas – prieš septynerius metus jam teko laidoti staiga mirusią žmoną, auginti dvi likusias paaugles dukteris. O dabar netikėtai neteko vienos iš jų – vyresnėlės Ievos.
Suprato, kad Ievos nebėra
Prieš kelias savaites Biržus ir visą šalį apskriejo žinia, kad Sakartvele kalnuose žuvo trys alpinistai. Jie kopė į Tetnuldžio viršūnę.
Du žuvusieji – biržiečiai, R. Leskausko klinikos darbuotojai – gydytojas odontologas 48 metų Mindaugas Leskauskas ir dantų technikė 23 metų Ieva Paužolytė. Su jais kartu kopė dar vienas patyręs alpinistas kaunietis 58 metų Audrius Peseckas.
Siuntė žinutę sesei
Žuvusios merginos tėvas Tomas Paužolis sakė žinojęs, kad esant Sakartvelo kalnuose yra sunku palaikyti telefoninį ar internetinį ryšį. Todėl nudžiugo, kai jaunesnioji dukra Livėja gavo žinutę iš Ievos rugsėjo 26 dieną. Ji džiugiai pranešė, kad įsikūrė paskutinėje tarpinėje stovykloje, šildosi palapinėje ir laukia kopimo.
Po to žinių iš dukros nebesulaukė. Tomas sako vijęs į šalį niūrias mintis, kad galėjo kas nors nutikti. Svarstė, gal ryšio nėra, gal dar leidžiasi nuo kalno. Kad kažkas atsitiko rimto, tapo aišku, kai sulaukė telefono skambučio – buvo pasakyta, kad alpinistai neįlipo į lėktuvą.
Kai sekmadienį sužinojo, kad keliami malūnsparniai jų paieškoms, suvokė, kad Ievos nebėra… Liko tik viena mintis – ar juos suras.
Kas žengė klaidingą žingsnį – nesvarbu
Tik kai į Lietuvą buvo parvežti žuvusiųjų kūnai, artimieji susitiko su paieškas organizavusiu ir palaikų pargabenimu į Lietuvą besirūpinusiu alpinistu Mariumi Pulkauninku.
Jis tuo metu buvo Sakartvele ir ruošėsi kopti į to paties kalno viršūnę. Tik laukė, kol pagerės orai. Sužinojęs, kad jo pažįstami alpinistai nenusileido ir su jais dingo ryšys, organizavo paieškas malūnsparniu.
T. Paužolis įsitikinęs, kad, jei ne Marius, artimųjų kūnus galėjo užsnigti ir jų nebūtų radę niekada. Marius artimiesiems smulkiai išaiškino, kas nutiko ant kalno. Alpinistai buvo pasiekę 4200 metrų aukštį. Ruošėsi šturmuoti viršūnę.
Staiga užėjo rūkas, kalną uždengė debesys. Jie nutarė į viršūnę nebekopti. Susirinko palapines, daiktus ir leidosi žemyn. Tirštame rūke jie nukrypo nuo trasos, tuomet grįžo į viršų ir bandė ieškoti kelio. Ir kažkas paslydo. Jie krito maždaug iš 300 metrų aukščio.
„Iš malūnsparnio buvo viskas matyti, kur kas buvo ir kaip viskas nutiko. Tik neaišku, kuris žengė tą lemtingą žingsnį. Bet niekas ir nenori aiškintis, kas kaltas. Tai nebėra svarbu. Visi svajojo, lipo ir žuvo. Visi buvo susirišę viena virve“, – kalbėjo dukros netekęs tėvas.
Jis svarstė, kad daug žmonių lipa į kalnus, kai kurie iš jų itin patyrę. Bet ne visi žūsta. Kaip ir važiuojant automobiliu – ne visi patenka į avarijas.
„Vienas lietuvis keliautojas svajoja perplaukti baidare Baltijos jūrą. Jei jam pasiseks, bus didvyris. Jei ne, bus svarstančių, ko jis ten ėjo“, – kalbėjo T. Paužolis.
Atsisveikinti neskubėjo
Tomas sako, kad po įvykusios tragedijos jam bent trumpam užsimiršti padedantis darbas.
Važiuodamas mašina jis klausosi Ievutės nupirktų garso įrašų – AC/DC, „Aerosmith“ ir kitų…
Rokas buvo mėgstamiausia jos ir tėčio muzika. Sielvartauti neleido ir daugybė rūpesčių, užgulusių jo pečius. Kad parsivežtų dukros palaikus, reikėjo gauti daugybę dokumentų, padaryti jų vertimų, sutvarkyti formalumus.
T. Paužolis neslėpė, kad kūno parvežimas daug kainuos. Paramos jis neprašys, bet jei jos sulauktų – priimtų.Žuvusių alpinistų kūnai į Biržus buvo parvežti praėjusią savaitę. Ilgai buvo derinami būdai, kaip jie bus pargabenti.
Buvo svarstomos galimybės palaikus parvežti traukiniu, bet būtų reikėję važiuoti per karo zoną Ukrainoje. Tuomet juos per Rusiją ir Baltarusiją nutarė vežti autotransportu. Tėtis neskubėjo dukros palaikų kremuoti. Kėdainiuose su ja atsisveikino, pasėdėjo prie karsto.
Jis nebuvo atidarytas, todėl vyras guodžiasi, kad dukra jo atmintyje liks tokia, kokia buvo prieš išvykdama į kalnus. Ieva amžino poilsio atgulė prie mamos.
Vienas iš didžiausių pastarųjų dienų tėčio rūpesčių buvo atrakinti Ievutės kompiuterį ir rasti jos nuotraukas iš kalnų.
Dukros mobiliojo ryšio telefonas liko Sakartvele. Tėtis nebeturi vilčių jo atgauti. Ievos paskutiniai vaizdai liko Mindaugo vaizdo kameroje, kurią gelbėtojai rado kalnuose.
Buvo kaip gyvsidabris
„Jaunylė dukra Livėja laikosi tvirčiau. Kai atsisveikinome su Ieva Kėdainių krematoriume, ji mane apkabinusi guodė.
Tą patį vakarą, kai sužinojome apie dukros mirtį, pas Livėją atėjo draugė, pabuvo kartu.
Draugai neleidžia likti vienai, kviečia išeiti į miestą. Esu jiems dėkingas“, – kalba Tomas Paužolis, svarstydamas, kad likusią vienintelę šešeriais metais už Ievą jaunesnę dukrą reikės saugoti kaip savo akį.
Vienas stipriausių Tomo prisiminimų apie Ievą iš vaikų darželio. Per Kalėdų šventę Tomas su žmona Rosita stebėjo, kaip vaikai laukia ateinančio Kalėdų senelio.
Vieni baimingai laukė, o Ievutė pirmoji šypsodamasi iki ausų nubėgo į rūbinę, kur senelis trepsėjo, jo pasitikti, pati pirma jam pasakė išmoktą eilėraštuką, vėliau norėjo sakyti ir dar…Tokia ji buvo – drąsi ir gyva kaip gyvsidabris.
Tomas pasakojo, kad Ievutę auginant nebuvę jokių problemų. Savaitgaliais ji susitikdavo su draugais, bet tėvas visuomet žinodavo, kur ji yra ir kada grįš.
Kai mirė mama, mergaitės jau buvo kiek paaugusios.„Laukiau paauglystės. Bet ji ėjo ir praėjo. Nei pykčių, nieko.“ – kalbėjo vyras.
Tėvui dukras auginti padėjo šalia gyvenantys uošviai Vanda ir Algis Kuginiai bei jo mama Renata. Ji, beje, pastarosiomis dienomis tik guli ir verkia žiūrėdama į Ievutės nuotrauką.
Užeidavo nelaimės nuojauta
Ieva mokydamasi mokykloje gražiai piešė. Tėvai pritarė dukros pomėgiui ir jį skatino – vežiojo mokytis papildomai į Vilnių.
Baigusi mokyklą Ieva įstojo mokytis į Utenos kolegiją, pasirinko dantų techniko specialybę. Ten, pasak tėčio, dukra įgijo daug savarankiškumo. Praktiką ji atliko R. Leskausko odontologijos klinikoje. Čia jai buvo pasiūlyta pasilikti dirbti visam laikui.
„Buvo daug darbo, sunku, reikėjo išsikovoti autoritetą. Bet ji daug dirbo, kiek žinau, jos darbus laikė pavyzdžiu, o kai kurie gydytojai norėjo tik jos pagamintų dantų.
Juos girdavo ir Mindaugas sakydamas, kad įdėjus jos darytus dantis žmogui jie tinka iš pirmo karto“, – kalbėjo T. Paužolis.
Ieva tėtei sakydavo svajojanti iki 27 metų susitvarkyti gyvenimą – įsigyti gyvenamąjį būstą, pasikeisti automobilį.
Galvojo ir apie papildomas studijas. Neseniai pasiūlė tėčiui susidėjus kartu nusipirkti motociklą ir mokytis juo važinėti.
Mergina įsigijo slidinėjimo įrangą, vasarą važiuodavo į Latviją slidinėti. Ji su tėčiu savo laisvalaikio planais nesidalindavo, jį tik informuodavo, kad išvyksta – tai į Italiją, Škotiją, Daniją, Olandiją, tai į vandens parką, koncertą.
„Vaikas dirbo, užsidirbo, iš kitų neprašė. Kiti per visą gyvenimą tiek gal nepamato, kiek ji per tokį trumpą patyrė“, – kalbėjo T. Paužolis.
Jis sako pritaręs dukros polėkiui skubėti gyventi. Mokėdavo net dukrai už greičio viršijimą kelyje paskirtas baudas. Ir traukė iš griovio aplamdytą automobilį po nesėkmingo „drifto“.
Tomas prisipažįsta, kad kartais žiūrint į dukrą apimdavusi nelaimės nuojauta, tačiau tokias mintis greitai nuvydavęs šalin.
Gimtadienis bus jau kitoks
Ieva pirmą kartą tėčiui apie kopimą į pirmąjį jos gyvenimo kalną papasakojo šį pavasarį, gegužės 31 dieną, per jų gimtadienius.
Tomas su Ievute gimę tą pačią dieną, todėl būdavo įprasta tėčio ir dukros gimtadienį švęsti kartu. Taigi nuo šiol gimtadieniai jau bus kitokie.
Tądien per judviejų gimtadienį tėtis grįžo iš tolimos kelionės (jo įmonė užsiima keleivių pervežimu) ir su dukromis, seneliais susėdo prie bendro stalo. Tuomet Ieva artimiesiems papasakojo, kad įkopė į Sakartvele esantį Kazbeką.
Ji sakė kopusi su vienu patyrusiu alpinistu. Sakė, kad išgelbėjo jo gyvybę, nes alpinistas nušalo kojas, o ji dvi valandas šildė trindama rankomis.
Mergina pasakojo, kaip kalnai visą tave išsiurbia, lieki tuščias. Tad užkopę į kalno viršūnę jie nepratarė nė žodžio – tiesiog verkė.
Tėvas žinojo, kad Ieva susirgusi kalnų liga. Mano, kad ją tuo užkrėtė Mindaugas, visiems nuolat kalbėdavęs apie kalnus. Dukra ilgą laiką tyliai ruošėsi kalnams – bėgiojo krosus, pirko įrangą.
Tomas, nors suvokė, kad tai pavojingas užsiėmimas, tačiau sakė palaikęs dukrą.
„Pasakiau: Ieva, tavimi didžiuojuosi, tu turi kiaušus“, – kalbėjo tėtis.
Tą jis kartojantis ir dabar – vis kalbėdamas su kalnuose žuvusia dukra.
Apie Ievą Paužolytę jos buvę mokytojai
„Mielas, nuoširdus, geras, atviromis akimis į pasaulį žiūrintis vaikas“.
Taip Ievą Paužolytę apibūdino Biržų „Atžalyno“ pagrindinėje mokykloje dailės mergaitę mokiusi Rima Briedienė.
Mokytoja sakė gerai prisimenanti vieną Ievos piešinį, kur ji interpretavo žinomą dailininką žaisdama su šešėliais… O kaip talentinga dailininkė ji atsiskleidė jau besimokydama gimnazijoje.„Labai švelni, gera, gyvenimiška. Graži. Turėjo savitą, subtilų stilių. Močiučių džiaugsmas.
Kai sužinojau, kad ji į kalnus kopia, nenustebau, nes ji labai norėjo daug ką nauja, neįprasta pažinti“, – kalbėjo buvusi Biržų „Saulės“ gimnazijos mokytoja, Ievos klasės auklėtoja Jadvyga Džiugienė.
Buvusi auklėtoja sakė nerimavusi, kad po mamytės mirties paauglė nesugebės tvarkytis su savimi. Bet ji mokėjo mobilizuotis. Buvo taktiška, neišsiskirianti savo emocijomis. „Jie su tėčiu buvo sielos draugai. Tarp jų buvo labai artimas santykis. Negaliu priimti minties, kad tos nuostabios, meniškos mergaitės nebėra“, – kalbėjo J. Džiugienė.
Gabi, neeilinė asmenybė, šviesos spindulėlis. Taip Ievutę apibūdina Biržų „Saulės“ gimnazijos dailės mokytoja Daiva Zalogienė.
Ji sakė buvusios mokinės kitaip negalinti vadinti, tik Ievute. Nes ji buvo šviesi, labai pareiginga, stropi mokinė. „Jei Ievutė prižadėjo ir pasakė, kad bus, tai ir bus. Buvo labai atsakinga. Neplepi, santūri. Humorą suprasdavo. Gera su ja buvo bendrauti“, – kalbėjo D. Zalogienė.
Mokydamasi gimnazijoje Ievutė laimėjo rajono dailės olimpiadą, po to dalyvavo respublikinėje olimpiadoje. Jos ir kitų gimnazistų darbų paroda buvo surengta Seimo rūmuose.
Ji laimėjo ir EKSLIBRIS konkursą. Pasak D. Zalogienės, mergaitė su savo gabumais galėjo studijuoti ir dailę.„Tų gerų žmonių reikia visiems… Dabar ji sėdi ant debesėlio ir žiūri. Geriau dar nesėdėtų… Tik tiek, kad su mama susitiks…“ – skaudžias mintis dėstė dailės mokytoja.
