Šiandien vienintelė šeimos paguoda, kad Ievos – dukros, sesers, draugės – kūnas jau pakeliui į Lietuvą ir jie galės paskutinį kartą tinkamai atsisveikinti. O tai, kas nutiko kalnuose, ten ir liko, juk niekas negali atsukti laiko atgal.
Iš nuotraukų su šypsena žvelgiančiai Ievai tebuvo 23-eji, tačiau jos ir dar dviejų alpinistų iš Lietuvos gyvybes pasiglemžė kalnai – keliama versija, kad jau beveik pasiekę Kaukazo kalnuose esančią Tetnuldžio (4869 m) viršūnę, jie visi nugarmėjo nuo skardžio.
„Vieni svajoja sėdėti ant sofos ir žiūrėti į televizorių, kiti svajoja užkopti į kalną. Skirtingi žmonės – skirtingos svajonės.
Kas nutiko – nutiko, viskas, kaltų nėra. Ši paslaptis liko kalnuose. Tik jos niekada nebepamatysime, nežinia, ar atidarysime karstą, gal geriau ją prisiminti tokią, kokia buvo“, – graudindamasis sako dukros netekęs biržietis.
„Dabar, tikriausiai, Ievutei lengviau“
Tėtis patikino, kad pirmadienį kūnai išgabenti Lietuvos link, jei viskas eisis, kaip priklauso, jau rytoj turėtų sugrįžti į gimtinę. Tik jis sako nežinantis, ar dar atidarys karstą ir išvys savo dukrą.
„Aš neįsivaizduoju, ką parveš, kokiame stovyje yra kūnai... Tikriausiai, iš karto važiuosime prie Kėdainių, atsisveikinsime ir iš karto kremuosime, o atsisveikinimą planuojame kitą savaitgalį. Jeigu urna namie stovės, galime ir palaukti, kad nebūtų bėgimo greitai kremuoti, greitai atsisveikinti ir palaidoti.
Kas įvyko kalnuose, tas įvyko, bet sunkesnė būtis dabar – ji atvažiuos, o jos pamatyti vis tiek nebegalėsime... Marius Pulkauninkas atpažino kūnus, pasakė Mindaugo (Leskausko, kartu kopusio alpinisto – aut. past.) broliui, kad veidas sužalotas. Užklausiau jo, kaip Ievutė, jis tik pasakė: „Dabar, tikriausiai, Ievutei lengviau“.
Bandysime paskambinti, paklausti, ar galėsime atidaryti karstą, ar geriau nereikia, ar paliesti, apkabinti dar galima, ar jau ne...“, – ašarų nesulaiko tėtis.
Šis kopimas Ievai tebuvo antrasis – pirmąjį kartą ji taip pat išsiruošė į Sakartvelą, kur įkopė į Kazbeką. Tik šeimai apie šią avantiūrą papasakojo tik sugrįžusi namo, gegužės 31-ąją – dieną, kai ir ji, ir jos tėtis šventė gimtadienį:
„Tada ji tepasakė, kad važiuoja su Utenos grupiokais į Gruziją, bet nežinojau, kad važiuoja į kalnus. Išvažiavo ketvirtadienį, pasakė, kad pirmadienį grįš, sekmadienį atėjo žinutė, kad viskas tvarkoje, aš sveika, gyva, grįšiu pirmadienį.
Man labai keista pasirodė, kad išvažiavo su grupiokais į Gruziją, o rašo, kad sveika ir gyva, juk kitaip būti negali. Apie kalnus esame šnekėję, nes kai išveždavau ekskursijas, tekdavo pasikelti į slidinėjimo trasas, nuotraukas jai parodydavau, ji pati slidinėdavo. Bet kad norėtų įkopti į viršūnę, niekada iš jos negirdėjau.“
Šiandien, prisimindamas laiką prieš pirmąjį jos kopimą, Tomas prisimena, kad dukra tam tikrai ruošėsi, net žiemą bėgiodavo krosą, tik sakydavo, kad nori pajudėti, nes užsisėdėjo darbe. Apie kalnus neužsimindavo.
Nepasiduodavo net sunkiausiose situacijose
Pirmasis kopimas nebuvo toks sklandus, kaip tikėtasi – jos kompanionui nušąlo kojos, jei ne merginos pastangos, nežinia, kaip kelionė būtų pasibaigusi. Ji glaudė sušalusias kojas prie kūno, trynė, pūtė šiltą orą ir per porą valandų pavyko.
„Po pirmos kelionės, kai ji užkopė į Kazbeką, mergaitė sėdėjo ir verkė. Sėdi kelius prisitraukusi, apsikabinusi ir verkia. Kitas alpinistas nufilmavo, sako, pasakyk vardą, pavardę, datą, o ji negalėjo nė žodžio pratarti, sėdėjo ir kūkčiojo.
Ji sakė: „Tete, neįsivaizduoji, žmonių problemos gyvenime yra nulis palyginus su tuo, ką patiri įkopęs į kalną. Kalnas iš tavęs viską paima“. Pasakiau, kad didžiuojuosi ja, ne kiekvienas tai gali padaryti, ne kiekvienas vyras ryžtųsi, reikia kiaušus turėti, kad padaryti tokį dalyką“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Tačiau jos pasiryžimas ir drąsa kopti į kalnus visiems, pažinojusiems Ievą, nebuvo staigmena – ji visada buvo aktyvi, veikli ir niekad nesėdėdavo vietoje. Dar vaikystėje, būdama 10-11 metų, išbandė tokius atrakcionus, ant kurių ne visi suaugę išdrįstų lipti:
„Ji buvo bėganti visą laiką, visad turinti idėjų kažkur važiuoti, kažką daryti. Ir visada su šypsena. Ji buvo kaip variklis, užsispyrusi, visada siekdavo savo tikslų. „Tete, aš išvažiuoju į Škotiją“, „Tete, aš išvažiuoju į Italiją“, „Tete, važiuoju į koncertą“. Ji visada kažką veikė.“
Be to, ji labai mėgo slidinėti, nepraleisdavo progos pabūti kalnuose, kai tik turėjo šansą. Nepraleido ir galimybės kopti į Tetnuldžio viršūnę.
„Buvo šeštadienis, aš ruošiausi išvažiuoti į Vokietiją, po namus vaikštau, dėliojuosi daiktus, žiūriu, ji irgi tašę pasiėmusi, kraunasi daiktus. Tuomet daug neklausinėjau, bet dabar man stovi prieš akis vaizdas, kaip ji dedasi daiktus.
Aš jau ruošiausi išvažiuoti, ji kraunasi daiktus ir man sako: „Tete, aš truputį išvažiuoju“. Pasakiau, kad juk tik grįžo į Škotijos, kur vėl beldiesi? Tepasakė, kad važiuoja į Gruziją, reikia į dar vieną kalną kopti“, – prisimena T. Paužolis.
Pasitvirtino blogiausias scenarijus
Jis sako pajutęs, kad tąkart visą kūną persmelkė negera nuojauta, tačiau nuvaikė blogas mintis į šalį – juk dukra vyko įgyvendinti savo svajonės.
„Net neatsisveikinome, sakėme, susitiksime sekmadienį. Planavome, kad susitiksime, pasipasakos, parodys nuotraukas...“, – braukdamas ašarą prisimena tėtis.
Tik jų susitikimas taip ir nebeįvyko. Trečiadienį ji savo mažajai sesutei atsiuntė linksmą žinutę, kad sėdi palapinėje ant sniego, šildosi ir be galo laukia, kada galiausiai šturmuos viršūnę. Kitos žinutės, kuri turėjo ateiti penktadienį, artimieji nebesulaukė.
„Galvojau, gal pavargę, nerašo. Šeštadienį jau tikrai turėjo ateiti žinutė, bet aš taip užsiblokavau, neleidau sau galvoti, kad kažkas blogo nutiko, galvojau, kilo kokios problemos, gal telefoną pametė. Galvojau, sekmadienį nusileis, atvažiuos ar iš oro uosto paskambins, pasakys, kad viskas tvarkoje.
Sekmadienį, jei neklystu, Mindaugo žmona pamatė, kad jie neįlipo į lėktuvą, susisiekė per Ievos draugę, ji man paskambino, pasakė, kad neįlipo į lėktuvą, nėra žinių. Sakoma, kad kalnai neatleidžia. Apie pietus pasakė, kad pakelti malūnsparniai, supratau, kad viskas, jei ir atras...
Po poros valandų atvažiavo jos draugė ir pasakė, kad Mindaugą rado, kitų ieško. Bešnekant, pusvalandžio bėgyje, atėjo žinutė, kad visi trys rasti“, – lemtingą momentą prisiminė tėtis.
Be galo sunku buvo pranešti šią žinią mažajai sesutei, kuri sakė nujautusi, kad kažkas negerai – juk turėjo sulaukti žinučių, o jų vis nebuvo. Tačiau kaltų čia nėra, niekas nežino, kas iš tiesų tą dieną nutiko Kaukazo kalnuose, o ši paslaptis ir liks ten, toli, kalnuose. Vienintelė paguoda, kad šeima, artimieji ir draugai turės progą tinkamai atsisveikinti ir ištarti paskutinį „sudie“.
