Vienas iš labiausiai paplitusių prietarų – išėjus iš kapinių, būtinai uždaryti jų vartelius. Etnologas nurodo, kad tai žmonės darydavo jau nuo seno, mat tikėjo, kad šis veiksmas padeda apsisaugoti nuo dvasių.
„Kapinės yra mirusiųjų pasaulio teritorija, kurią buvo įprasta aptverti kokia nors simboline tvora. Būdavo ir taip, kad kapinės tvoros neturėjo, bet būtinai turėjo vartelius. Jie yra simbolis, atskiriantis vėlių pasaulį.
Laidojant žmogų, į vėlių pasaulį vartai buvo praveriami, o išeinant, kad gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis būtų atskirtas, būtinai turi būti uždaromi. Tada, kai mes uždarome vartelius, apsisukam į kapinių pusę, atsisveikinam su kapinėmis ir kartu pasižiūrim, ar paskui mus neateina vaiduoklis“, – pasakoja L. Klimka.
Kadangi senovėje kapinės dažniausiai buvo įkurtos už vandenų – upelio ar ežero, žmonės taip pat turėjo įdomų prietarą, kaip atskirti mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius.
„Vidurio Lietuvoje esu fiksavęs tokį prietarą, kad žmonės, grįžę iš po artimo žmogaus palaidojimo, išardydavo tiltuką. Čia aiškiai atskiriama mirusiųjų pasaulis, kad vėlė nesektų paskui ir negrįžtų atgal į namus“, – nurodo etnologas.
Nepatariama eiti nėščiosioms
Nors per minėtas dienas, pavyzdžiui, Vėlines į kapines plūsta itin daug žmonių, jose nuo seno buvo rekomenduojama nesilankyti poroms, planuojančioms vestuves ir nėščioms moterims.
Pirmuoju atveju buvo tikima, kad vestuvių planai dėl apsilankymo kapinėse gali žlugti, o antruoju – turėti ir kur kas skaudesnių pasekmių:
„Laukiant ateinant naujos gyvybės, nereikėtų jokių neigiamų asociacijų, todėl į kapines buvo negalima eiti nėščiosioms. Jos buvo saugomos, kad neišsigąstų, nepamatytų blogų vaizdų, nes tada vaikelis galėtų gimti su kokia nors dėme ant kūno arba turintis kokių silpnumų.“
Apie mirusįjį kalbėti tik gerai
Dar vienas nuo seno vyravęs prietaras – į kapines kojos nekelti vakare.
„Nebuvo galima eiti po saulės laidos. Buvo manoma, kad nusileidus saulei, po kapines pradeda vaikščioti vėlės, todėl negalima brautis į jų pasaulį ir joms trukdyti“, – sako etnologas,
Nemažiau svarbu buvo ir tai, apie ką į kapines susirinkę žmonės kalbėdavosi“
„Buvo tikima, kad kapinėse nereikėtų ginčytis tarpusavyje, taip pat nekalbėti blogai apie mirusįjį, neprisiminti blogų poelgių, kokių prasikaltimų bendruomenei. Apie mirusįjį kalbėti tik gerai, galima papasakoti kokį juokingą nutikimą.“
Negalima kirsti medžių
L. Klimka išskiria ir dar vieną prietarą, kuris prasideda kartu su Advento laikotarpiu.
„Per adventą negalima kapinėse kirsti medžių, nes juose yra vėlės. Prieš išeidamos į dausas, jos būna medžiuose, todėl, pavyzdžiui, jei sodyboje buvo iškertami medžiai, buvo tikima, kad namo sienose kas nors pradės vaitoti, bus neramu.
Jei tie iškirsti medžiai bus naudojami malkoms, tai bus dar blogiau – su didžiausiu trenksmu iš krosnies gali išlėkti kokia nors pliauska. Tad kapinėse negalima kirti medžių, jau nekalbant apie tai, kad tai ir kultūrinio kraštovaizdžio niokojimas“, – sako etnologas.
