Tačiau retas kuris Vėlinių dieną galvoja apie kažkada praėjusias artimojo laidotuves. Ši lemtinga diena kiekvienam gyvajam asocijuojasi su didžiuliu skausmu ir išgyvenimais.
Todėl Vėlinių dieną visiems mums svarbiausia yra prisiminti akimirkas, kai jau su anapilin išėjusiais žmonėmis mes jautėmės laimingi ir mylimi. Prisimename, kokie jie buvo, ką su jais patyrėme ir išgyvenome.
Bet tikroji liūdna tiesa yra tokia, kad kai Mirusiųjų dieną jūs lankysite savo artimųjų kapus, Lietuvoje kažkur mirs ir dar vienas žmogus.
O tokią sunkią akimirką kiekvienas iš mūsų išgyvename skirtingai. Vieni pyksta ant viso pasaulio ir net neketina to slėpti, kiti nesulaiko ašarų ir nepaliaujamai klausia, kodėl taip nutiko. Treti sutrinka ir nežino, kaip elgtis toliau.
Būtent tokiose, sunkiausiose gyvenimo situacijose, žmonėms padeda Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ darbuotojai, kurie su žmonių išėjimu susiduria bene kiekvieną dieną.
Laidotuves organizuoja jau 15 metų
Antakalnyje pasukus į medžiais apaugusią gatvelę, čia žvilgsnį patraukia gigantiškas pastatas su širdį veriančia lentele priešakyje „Branginkime gyvenimą ir savo artimuosius“.
Būtent čia kiekvieną dieną galima sutikti ir it vijurką besisukiojantį Jevgenijų Vabalį (35). Laidojimo rūmuose vyras administratoriumi dirba jau daugiau nei 15 metų ir padeda žmonėms pasirūpinti paskutine artimojo kelione.
Nors laisvalaikiu žvejojantis ir medžiojantis Jevgenijus yra baigęs studijas Vilniaus universitete, vis dėlto jis pasirinko mamos kelią ir įsidarbino laidojimo paslaugų versle. Tačiau vyras užtikrintai patikina, kad savo darbo nekeistų į nieką.
Taigi, ką laidojimo namuose dienomis veikia Jevgenijus? Iš tiesų vyrui toks jo darbas atrodo, niekuo nesiskiriantis nuo kitų. Jis kiekvieną dieną bendrauja su klientais, priima jų užsakymus ir organizuoja laidotuves nuo pradžių iki galo.
„Manau, kad dirbantis tokį darbą žmogus turėtų būti paslaugus, nes tikrai reikia mokėti užjausti žmogų ir jį suprasti. Nelaimė kiekvieną iš mūsų paveikia skirtingai, vieni ateina, nusiteikę itin agresyviai, kiti būna pasimetę, todėl reikia mokėti išgirsti kiekvieno artimojo norus“, – sako pašnekovas.
Iš pradžių dirbti buvo sunku
Šiuose Vilniaus laidojimo rūmuose dirba apie 55 asmenų. Nuo darbuotojų, kurie nuvažiuoja paimti kūno iš įvykio vietos iki duobkasių, kurie uždeda paskutinį kryželį ant velionio kapo.
Laidojimo rūmuose teikiamų paslaugų spektras – gana įvairus. Visų pirma, šios įmonės darbuotojai siūlo pasirūpinti viskuo vienu metu. Čia galima įsigyti ir velionio drabužius, ir pasirinkti mėgstamas gėles, o taip pat pasamdyti žmones, kurie pasirūpins absoliučiai viskuo.
Tačiau pats Jevgenijus patikina, kad tokiame darbe yra svarbu ne tik viską laiku suorganizuoti ir sustyguoti, bet taip pat išlikti jautriam ir nuoširdžiam, o svarbiausia – svetimo skausmo neparsinešti į namus.
„Pradžioje dirbti tokį darbą buvo tikrai labai sunku. Tačiau laikui bėgant, išmokau emocijas palikti darbe ir neparsinešti į namus. Reikia mokėti atsiriboti, nes šis darbas iš tiesų nėra lengvas“, – atvirauja vyras.
Sparčiai populiarėja kremavimai
Vilniaus laidojimo rūmuose šarvojimai yra organizuojami beveik kiekvieną dieną, nors pasitaiko ir išimčių, kai visos dvylika šarvojimų salių būna tuščios. Tačiau tokių dienų būna itin mažai. Jevgenijus pastebi, kad dabar Lietuvoje sparčiai daugėja kremavimų. Pasak jo, apie 10–15 proc. mirusiųjų yra kremuojami:
„Dabar ypač daugėja kremavimų, kas yra visiškai normalu. Aplink Vilnių žemės jau nėra tiek daug, o į šeimos kapą dešimt karstų juk nesuguldysi. Todėl žmonės ir renkasi kremavimą, viskas supaprastėja“.
Natūralu, kad padaugėjus kremavimų, žmonės po truputį atsisako ir sunkiasvorių gigantiškų vainikų. Dabar artimieji vis dažniau prašo žmonių atnešti vos keletą gėlių žiedų.
Laidojimo rūmų administratorius taip pat pastebi, kad laidotuvių dalyviai jau ima įprasti prie vadinamųjų aukų dėžučių, todėl dažnai atkeliauja su keliais gėlių žiedais ir vokeliu.
„Nereikia tįsti to didžiulio vainiko, geriau jau atnešti pora skintų gėlių ir vokelį artimiesiems. Taip palengvinsite naštą artimiesiems, nes visi žino, kad laidotuvės visą laiką kainavo tikrai nemažai“, – rekomenduoja pašnekovas.
Trys šeimos karstai vienoje salėje
Nors atrodytų, kad šiuo metu vis labiau populiarėja laidotuvių mados iš užsienio, vis dėlto Jevgenijus pripažįsta, kad lietuviai yra konservatyvūs žmonės. Būtent dėl to šarvojimo salėse vis dar galima sutikti ne tik modernių giedorių-dainininkų, bet ir vyresnio amžiaus senolių, atliekančias autentiškas giesmes.
Vis dėlto, paklausus apie širdyje įsirėžusias laidotuves, Jevgenijus iš karto prisimena dieną, kai teko laidoti vienu metu visą šeimą.
„Vis dar širdyje yra užstrigusi ta diena, kai teko laidoti visą žuvusią šeimą. Salėje stovėjo trys, tėvų ir vaiko, karstai. Sunkiausia iš tiesų būna laidoti jaunesnius žmones ir vaikus, tačiau stengiesi to neįsileisti į širdį“, – sako Jevgenijus.
Jevgenijus prasitaria, kad laidotuvių diena kartais tenka įgyvendinti ir įdomesnius klientų norus. Todėl šiuose laidojimo rūmuose ne kartą yra vykę ir įspūdingesni atsisveikinimai, nuotraukų prezentacijos, o kartą yra grojusi net ir AC/DC muzika.
Planuoja savo laidotuves iš anksto
Nors atrodytų, kad laidotuvių ceremonija visais atvejais kaip perkūnas iš giedro dangaus užgriūna velionio artimuosius, vis dėlto Jevgenijus pasakoja, kad Lietuvoje sparčiai populiarėja išankstinės laidotuvių sutartys. Tokiu būdu pats žmogus gali nuspręsti, kokius savo norus jis nori įgyvendinti paskutinę dieną.
„Žmogus pats ateina ir išreiškia savo norus. Pasirenka viską iki smulkmenų: muziką, karstą, drabužius. Yra sudaroma trišalė sutartis tarp mūsų darbuotojų, žmogaus ir jo giminaičio ar artimojo“, – sako jis.
Laidojimo rūmų administratorius mano, kad tokios sutartys populiarėja būtent dėl to, kad vis daugiau lietuvių išvažiuoja į užsienio šalis, o senyvo amžiaus žmonės bijo, kad jais nebus kam pasirūpinti:
„Europoje ši praktika yra visiškai įprasta. Žmonės, jau sulaukę 30–40 metų viską surašo ir suplanuoja. Vėliau tuos norus galima keisti, bet tai labai populiaru, manau, greitu metu vis labiau populiarės ir pas mus“.
Lietuviai laidotuvėms neišlaidūs
Tokios išankstinės laidojimo sutartys padeda artimiesiems geriau suprasti, ko paskutinę dieną troško velionis. Jeigu tokios sutarties jis vis dėlto nesudarė, Jevgenijus pataria visada pasikalbėti su savo artimaisiais ir dar bebūnant gyviems susitarti, kokie yra kiekvieno asmeniški norai.
„Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus močiutė visada gali pasakyti, kokia suknele nori būti aprengta. Dažnai būna taip, kad po to stovi dvi dukros ir ginčijasi, nes viena nori mėlynos suknelės, o kita – rožinės. Artimiesiems ir taip būna sunku, o dar reikia ginčytis ir dėl tokių smulkmenų“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.
Bevaikščiojant po Vilniaus laidojimo rūmus, čia akis patraukia gausybė įvairiausių karstų. Jų sumos taip pat yra skirtingos ir svyruoja nuo trijų šimtų eurų ar net virš tūkstančio eurų.
Pats Jevgenijus prasitaria, kad lietuviai nėra itin išlaidūs laidotuvėms, o ir pačiam karstui dažniausiai yra linkę skirti apie 300–400 eurų.
Skirtingai užbaigia savo gyvenimo kelionę
Kurioje šarvojimo salėje norėtų išlydėti velionį, artimieji gali rinktis patys, net iš dvylikos šarvojimo salių.
Štai ši šarvojimo salė yra populiariausia iš visų, nes kaip sako pats Jevgenijus, ji talpina tiek žmonių, kiek dažniausiai ir susirenka į įprastas laidotuves, apie keturiasdešimt.
Didžiausia ir įspūdingiausia šarvojimo salė Vilniaus laidojimo namuose talpina apie 120 žmonių. Čia dažniausiai yra šarvojami ir žymūs Lietuvos žmonės, kurių į paskutinę kelionę išlydėti susirenka gausus būrys žmonių.
Vos tik užėjus, salės autentika iš tiesų užgožia kvapą, didžiulėje erdvėje skoningai įsipina tapytas paveikslas, o lubose esantys langai suteikia jaukumo ir šviesos. Amfiteatrinio stiliaus salė sukuria tokį įspūdį, jog čia savo gyvenimo kelionę užbaigia tikrai iškilūs žmonės.
Aplankius skirtingas Vilniaus laidojimo namų sales, galima greitai pastebėti, kad kiekviena iš jų turi savitą aurą ir dvasią. Tačiau ir pats Jevgenijus sutinka, kad laidotuvių dieną svarbiausia yra ramiai įgyvendinti visus velionio norus, būti drauge su artimaisiais ir prisiminant gražiausias akimirkas su mirusiuoju, nuoširdžiai jį palydėti į paskutinę kelionę. Taip, kaip jis ir būtų norėjęs.
