48 841 – tiek skambučių praėjusiais metais sulaukė „Jaunimo linija“. Pranešama, kad skambučių skaičius į psichologinio palaikymo linijas pastaruoju metu itin išaugo. To priežastis – praėjusį mėnesį šalyje paskelbtas karantinas.
Linijų savanoriai ir psichologai kalbasi su riziką patiriančiais ir didelį darbo krūvį turinčiais medikais, itin vienišais senjorais, jaunuoliais, tėvais ir visais kitais, kuriems norisi pasidalyti savo išgyvenimais.
Kaip kalbėti su sudėtingą laikotarpį išgyvenančiu žmogumi? Apie savanorystę psichologinės pagalbos tarnyboje „Vakarų ekspresas“ dar prieš prasidedant koronaviruso pandemijai kalbėjosi su klaipėdiečiu E. Ivaškevičiumi.
Tuo metu mažai kas galėjo nujausti, su kokiais iššūkiais netrukus susidurs ne tik Lietuva, bet ir didžioji žmonijos dalis. Uždaryti namuose, vengiantys bet kokių kontaktų su aplinkiniais, bendravimą perkėlę į internetinę erdvę arba likę vienatvėje – taip galima apibūdinti jau kasdienybe tapusį kai kurių žmonių gyvenimą.
Psichologai kalba, kad tai smarkiai atsiliepia žmonių savijautai, todėl svarbu nepamiršti rūpintis ne tik fizine, bet ir psichine sveikata.
Tad kaip padėti sau ir kitiems? Psichologinės pagalbos tarnyboje savanoriaujantis E. Ivaškevičius sako, kad sunkumų patiriantys žmonės labiausiai trokšta būti suprasti, todėl svarbu žinoti, kaip parodyti supratimą. Anot jo, šiukštu nereikėtų griebtis vieno dalyko – dalyti patarimų.
E. Ivaškevičius sakė, kad iš sudėtingos situacijos išeities ieškoti reikia kartu su sunkumus išgyvenančiu žmogumi.
Tačiau vaikinas, per savo praktiką „Jaunimo linijoje“ palaikęs ir itin sudėtingus pokalbius apie savižudybę, kalbėjo, jog svarbu suprasti ir tai, kad tik pats kalbantysis atsakingas už savo likimą – tą itin svarbu suprasti, jeigu pokalbis nutrūksta arba žmogus ryžtasi save žaloti.
Kaip nusprendėte savanoriauti „Jaunimo linijoje“?
Apie „Jaunimo liniją“ esu girdėjęs ne kartą. Prieš į ją patenkant yra tekę porą kartų ir pačiam paskambinti.
Likus savaitei iki prasidedant kursams nebūčiau nė pagalvojęs, kad ten pradėsiu savanoriauti. Tačiau susitikau su savo geriausiu draugu, jo mergina, ėmėme kalbėtis. Ir pokalbis pakrypo apie „Jaunimo liniją“. Draugo mergina papasakojo, kad yra tos organizacijos savanorė.
Susidomėjau. Kaip ten viskas atrodo kitame laido gale? Sakė, kad vyksta informacinės dienos – atranka į kursus. Taigi, nusprendžiau nueiti. Užsirašiau.
Atrankoje didžiulį įspūdį paliko tai, kaip priimami žmonės. Tu nesusiduri su išankstiniu vertinimu, esi priimamas toks, koks esi. Nuo to laiko aš itin įsitraukiau.
Ką reiškia būti priimtam tokiam, koks esi?
Atrankoje klausė, kokios mano nuostatos, požiūris į gyvenimą, kitus žmones, išgirdau klausimą, kaip aš juos toleruoju. Pateikiami atsakymai jų neišmušė iš vėžių. Tu gali atsakyti nuoširdžiai, atvirai.
Kartais mes visuomenėje susiduriame su tuo, kad bijome pasidalyti savo nuomone, nes galvojome, kad jai nebus pritarta, prasidės ginčai arba į ją apskritai nebus kreipiama dėmesio. Tačiau „Jaunimo linijoje“ taip nėra.
Kai žmonės eina į kariuomenę, yra tikrinamas jų psichologinis pasirengimas. O kaip „Jaunimo linijoje“? Regis, atsidūręs ten išties gali tikėtis susidurti su emociniais iššūkiais. Ar tas žmogus, kuris eina į kursus, turi būti specialiai pasirengęs?
Specialaus pasiruošimo tikrai nėra. Tave paruošia per kursus.
Vienas svarbiausių aspektų – kaip susitvarkai, kai kalbama apie savižudybę. Daug kas priklauso nuo to, kaip reaguoja žmogus – jeigu jis, sėdėdamas prie telefono, jaučia didžiulę įtampą ir net atsakomybę už to žmogaus likimą ir su tuo nesusitvarko, tai jam pačiam galima užduoti klausimą – ar jis išties nori savanoriaudamas sėdėti lyg ant adatų.
Savanorio dažnai klausiama, kaip jis jaučiasi. Kartu jį vertina ir mokytojai.
Galima sakyti, kad savižudybė – sudėtingiausia tema. Kai žmogus tik pradeda savanoriauti, ar būna kas nors šalia?
Praktika susideda iš kelių dalių. Pirmame etape kursų dalyviai stebi jau kalbančius savanorius, klausosi iš šalies. Ir tik po to ateina antras etapas, kai savanoris kartu su prižiūrinčiu žmogumi pradeda kelti ragelį.
Kokių pagrindinių dalykų būsimasis savanoris išmoksta kursuose?
Aš pats pirmiausia išmokau tinkamai užduoti klausimus. Yra uždari ir atviri klausimai. Uždari prasideda žodžiu „ar“. Uždavęs tokį klausimą, gausi vieną iš dviejų atsakymų: „taip“ arba „ne“. Tačiau uždavęs klausimą, kuris prasideda, pavyzdžiui, „kuo“, „kas“, tu gali gauti išsamesnį atsakymą.
Nuo to, kaip užduodi klausimą, gali priklausyti ir tai, ar tas žmogus išsikalbės. Žinoma, čia yra daug niuansų, bet ir klausimai labai svarbūs.
Kartais tenka išgirsti, kad žmonės, kurie ateina į kursus, sutrinka, supranta, kad tai ne jiems. Kai jūs mokėtės, kiek žmonių atkrito?
Tiksliai nepamenu, tačiau, regis, 5 ar 6 iš 18-os.
Lankydamas šiuos kursus, tu turi tam skirti laiko. Buvo žmonių, kuriuos pašalino dėl prasto lankomumo. Kiti suprato, kad krūvis nėra suderinamas su asmeniniu gyvenimu. Buvo ir tokių žmonių, kurie neperžengė temos apie savižudybę barjero, neįsisavino visų įgūdžių.
Kursai su praktika truko daugiau nei 3 mėnesius.
Koks buvo pirmasis jūsų pokalbis? Kaip jautėtės?
Pirmojo pokalbio net nepamenu, tačiau pirmuosius mėnesius išties jaučiau įtampą ir krūptelėdavau, kai suskambėdavo telefonas. Jausdavausi sukaustytas. Ant stalo pasidėdavau savo konspektus ir bendraudamas su žmogumi galvodavau, kaip man su juo kalbėti. Prireikė ir laiko, ir patirties, kol pagaliau perlipau šį barjerą ir ėmiau jaustis laisvai.
Kodėl žmonės skambina į „Jaunimo liniją“?
Tai klausimas, į kurį nėra vieno teisingo atsakymo. Žmonės skambina norėdami pasidalyti pačiomis įvairiausiomis problemomis: nuo pačių paprasčiausių buitinių iki ekstremalių, kai galvojama apie savižudybę. Kai skambina, tu nežinai, su kuo tuoj teks kalbėti. Tai gali būti ir žmonės, kurie žaidžia, juokauja, tačiau gali būti ir tie, kurie yra paskendę liūdesyje, vienatvėje.
Jausmai, su kuriais tie žmonės gyvena, nebetelpa jų viduje. Jie nežino, su kuo gali pasikalbėti ir nebūti atstumti. Taigi, tokiomis akimirkomis jie skambina į „Jaunimo liniją“.
Kai kalbame apie vadinamuosius kritinius momentus, ką svarbiau padaryti pokalbio metu – išklausyti ar patarti?
Pirmas dalykas – mes patarimų nedalijame. Viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad žmogui neturėtų išsivystyti priklausomybė nuo mūsų. Jeigu dalinsime patarimus, kurie pasiteisins, žmogus mums nuolat skambins ir vis klaus. Kitas dalykas – jeigu patarimas nepasiteisins, atsakomybė teks mums: juk mes patarėme.
Taigi, stengiamės ne dalyti patarimus, o kartu ieškoti išeities iš situacijos. Mes išklausome ir padedame tam žmogui stebėti save iš šono. Kartais būna, kad žmogus, suprasdamas savo jausmus, kurių anksčiau negalėdavo sau įvardyti, geriau supranta, kas vyksta. Galima jausmus neutralizuoti. Parodyti, kad tokiose situacijose šie jausmai išties kyla, ir tai yra normalu. Žmogui tai padeda nurimti, suprasti, kad taip būna. Ir belieka išgyventi.
Ar yra buvę, kad žmogus paskambina jau kažką sau padaręs?
Yra išties taip nutikę, kad žmogus paskambina ir jau pokalbio metu jaučiu, kad gyvybė gali užgesti. Savaime suprantama, kad įprastas pokalbis nevyks, nes bet kuriuo metu jis gali pasibaigti.
Taigi, pirmas dalykas, ką mes darome, mėginame susitarti dėl besikreipiančiojo saugumo, kad jis savimi pasirūpintų. Daug kas priklauso nuo situacijos.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus išgėrė vaistų, mes raginame nueiti išsivemti, išsikviesti medikus, klausiame, kokių vaistus gėrė. Klausiame, ar jis pats gali išsikviesti medikus. O jeigu negali, siūlome jam iškviesti. Klausiame adreso. Mes norime įsitikinti, kad pagalba žmogų pasieks.
O jūs matote telefono numerį, kuriuo žmogus skambina?
Ne. Galimybės susekti žmogų nėra. Viskas priklauso nuo to, kaip pats skambinantysis su mumis bendrauja.
Dėl to yra labai svarbu, kaip savanoris susitvarko ir su pokalbiu apie savižudybę. Jeigu jis jaučia įtampą ir skambutis nutrūksta, gali pasijusti atsakingas. Galima perdegti.
Ar dažni tie atvejai, kai žmonės paskambina kvailiodami?
Pakankamai dažnai paskambina tokie žmonės. Anksčiau tokių skambučių sulaukdavome dar dažniau, dabar ta tendencija sumažėjusi, bet ji likusi.
Ką tokiu atveju darote?
Mano mokytojas per parengiamuosius kursus pasakė man labai įdomią mintį, kurią norėčiau akcentuoti. Tie juokaujantys žmonės yra geriausias būdas reklamuoti „Jaunimo liniją“. Tu išklausai, rimtai reaguoji į situaciją, nors jauti, kad žmogus juokauja. Aišku, jeigu tie juokai nesiliauja, tas pokalbis niekur neveda, atsisveikini ir pokalbį baigi. Tačiau tas žmogus, kuris vieną kitą kartą juokavo, ateityje gali patekti į sunkią situaciją ir nežinoti, su kuo pasikalbėti. Jis prisimins, kad skambino į „Jaunimo liniją“, čia jo niekas nenuvertino ir neatstūmė, o pasikalbėjo. Galbūt išdrįs paskambinti vėl.
Ką daryti žmonėms, kurie yra šalia sunkumų patiriančio žmogaus? Kaip pačiam susitvarkyti su savo emocijomis?
Kalbant apie šeimą ir artimus draugus, padės supratimas, kad tu nesi atsakingas už sunkumų patiriančio žmogaus likimą, kad ir kaip jis pasisuktų. Žinoma, galima palaikyti.
Tačiau čia daugelis žmonių daro vieną klaidą. Tarkime, šeimoje tėvai dažnai vaikams žarsto patarimus. Natūralu, kad tėvai linki geriausio, bet kartais nesuvokia, kad patarimai gali padaryti net žalos ir tarytum parodyti, kad vaikas yra nesuprastas.
Tarkime, tėvai įsivaizduoja, kad vaikui reikia dirbti, nes darbas išspręstų psichologines problemas. „Jeigu būsi užimtas, tau nebus laiko liūdėti“, – linki tėvai, kurie, tikiu, nenori, kad vaikas liūdėtų. Tačiau netikiu, kad toks patarimas gali pasiteisinti. Ir kai dalini panašius patarimus, tu nesupranti, kad kitas žmogus išties gali pasijusti nesuprastas.
Taigi, mano patarimas – nedalyti patarimų, o išklausyti ir paklausti, o ką mąsto žmogus, kaip jis jaučiasi. Tokiu atveju net galima kartu paieškoti išeičių, žmogui padėti atsistoti į savo vagą.
Kokie žmonės savanoriauja „Jaunimo linijoje“?
Yra dalis psichologų, kurie atlieka praktiką. Tačiau taip pat yra ir labai jaunų žmonių, kurie tik ką baigė mokyklą. Būna ir vyresnio amžiaus žmonių.
Tai žmonės, kurie nori padaryti kažką gero neatlygintinai, galbūt nori įsilieti į bendruomenę, kurioje surastų į save panašių žmonių.
Išbandymas tėvams
Įtampa, nerimas, stresas – emocijos, kurias pastaruoju metu stipriau išgyvena ir tėvai. Šalyje paskelbus karantiną, vaikai dar tik įpranta prie nuotolinio ugdymo, yra labiau suirzę, tad vaikams kylantys iššūkiai atsiliepa ir tėvų emocinei sveikatai.
„Tėvų linijos“ psichologai ir toliau teikia nemokamas anonimines konsultacijas telefonu darbo dienomis nuo 11 iki 13 valandos, taip pat nuo 17 iki 21 valandos.
„Rekomenduosime, kaip susitarti dėl naujų taisyklių šeimoje ir nubrėžti ribas. Atsakysime į klausimus, kylančius dėl vaikų savijautos ir elgesio (nerimo, baimių). Labai kviečiame tėvus paskambinti, jeigu jie patys jaučia nerimą, kyla didelis pyktis, kuris išliejamas ant vaikų ir kitų šeimos narių.
Beje, kaip ir anksčiau, konsultuojame visais vaikų auklėjimo klausimais“, – pranešime cituojama Paramos vaikams centro psichologė, „Tėvų linijos“ vadovė Jūratė Baltuškienė.
Skambučių skaičius – 7 kartus didesnis
Vien kovo mėnesį į mūsų liniją besikreipiančiųjų skaičius išaugo 7 kartus, palyginti su iki tol vyravusiu mėnesio vidurkiu, sako „Sidabrinės linijos“ įkūrėjas Marius Čiuželis.
„Karantinas išties veikia psichologinę žmonių sveikatą. Čia yra keli aspektai. Vienas jų – žmonės skambina ir teiraujasi dėl pačios pandemijos, koronaviruso, vaistų. Jie nerimauja dėl to.
Kovo mėnesį tokie skambučiai sudarė tris ketvirtadalius viso srauto. Kitas aspektas - tie, kurie sąžiningai laikosi rekomendacijų, bet gyvena visiškai vieni, jaučiasi itin vieniši.
Be to, tie žmonės, kurie turi giminaičių, artimųjų, dabar taip pat mažiau kontaktuoja, vieni kitų nelanko. Jiems saviizoliacija yra naujas ir neįprastas dalykas, tai nauja būsena. Juk anksčiau dėmesio buvo daugiau, o štai dabar – mažiau. Galbūt tie skambučiai artimiesiems nebėra tokie dažni.
Savivaldybės visoje Lietuvoje šiuo metu aktyviai prisideda prie mūsų veiklos viešinimo, skelbia mūsų numerius. Tai irgi prisideda prie to, kad skambučių skaičius išaugo. Išties raginame žmones skambinti į „Sidabrinę liniją“.
Mes jums parinksime tinkamą pašnekovą, žmogus bus toks, su kuriuo norėsis bendrauti: sies bendri pomėgiai, interesai, patirtys. Tai yra draugystės pokalbiai.
Autorius: Jonas Valaitis
