Kaip ir kodėl karantinas veikia psichologinį klimatą, ką galėjome daryti kitaip ir kokie bus dabartinės būklės padariniai, kalbėjome su psichiatru Linu Slušniu.
Laba diena, esat rašęs, kad jums patinka švedų ir japonų atsakas į koronaviruso pandemiją tuo, kad ten labiau apeliuojama į žmonių sąmoningumą, yra mažiau suvaržymų, ar nepakeitėt nuomonės nuo to laiko?
Ne, aš nepakeičiau, nes visada sąmoningumas, žmogaus asmeninis sąmoningumas daro didesnį įspūdį negu visuotinė kontrolė.
Bet dabar jau aiškėja, kad tos šalys, kurios anksčiau įvedė suvaržymus, ir griežtus, tokios kaip Austrija, jau ketina juos mažinti ir iš karantino po truputį išeiti. Po Austrijos gal ir Danija, o tos šalys kaip Japonija, kaip jūs sakėt, kad jums patinka jų pavyzdys, kuriose nebuvo griežtų suvaržymų, dabar kaip tik susiduria su blogėjančia situacija, sparčiai blogėjančia.
Pirmiausia, tai ne tos šalys, kurios išeidinėja, mes irgi nežinom, kas ten bus antroj, trečioj bangoj. Visgi koronavirusas egzistuoja ir tas įspūdis, kurį kai tu skaitai, kai tu žiūri, ta blogėjanti situacija, tai kiek ji blogėjanti ir kokia – pas mus ji irgi nėra gerėjanti.
Pas mus atvejų daugėja. Tiesa, iš tų tiktai pagal simptomus, kurie atitinka, kiek tų sergančių, tai faktas, kad ta situacija yra tokia. Aš visada žiūriu, čia tas pusiausvyros klausimas – aš žiūriu kaip gydytojas, kad koronavirusas yra problema, bet yra kita, aš kaip psichiatras žinau, o kas bus po to.
Kokios bus išsiblaivinimo pasekmės, kai ekonomika nusmuks, sakysim, 10–15 procentų, ką jau kai kas prognozuoja. Tai šitoj vietoj kaip tai guls ant smegenų ir ant visos sveikatos kitoje vietoje. Tai čia labai sunkus pasirinkimas.
Ar jūs manot, kad Lietuvoje karantinas per griežtas?
Sakyčiau, ko gero, taip, nes aš būčiau šalininkas, kad mes kai ką galėtumėme daryti, tik visada tas sąmoningumo klausimas. Jeigu tik leisi, tai kaip pamatuoti, kada į kavinę pakankamai atėjo, kur čia tie savininkai, nes jie vis tiek pradės konkuruoti.
Čia ir pradedam klausimą, kiek mes esam suvokiantys save kaip atsakingus už kitą asmenį. Tos atsakomybės už kitus, tai yra, jeigu aš žinau, kad tai yra pavojinga, tarkim, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, ir kodėl tai pavojinga, nes tai netgi greičiau gali pažeisti iki mirtino atvejo, tai pamatęs viešoje erdvėje vyresnio amžiaus žmogų aš tiesiog prie jo neinu.
Net ir dabar kas gaunasi, kad parduotuvės kai kurios veikia, ir aš pastebiu tą patį, pavyzdžiui, erzina, kad yra piliečiai, kurie sugeba tau atsistoti – jiems nubrėžti brūkšniai, bet jie vis tiek lipa tau ant galvos ir kažkodėl jie būtinai turi stovėti 20 centimetrų nuo tavęs, o ne metru bent jau ar pusantro. Ir, nepaisant to, kad tu stengiesi pasitraukti ar dar kažką daryti.
Tai turbūt pasakyti, kad tas karantinas toks per griežtas, yra sudėtinga, jis yra neskanus. Aš šitoj vietoj žiūriu iš masių logikos, kad kai yra masiniai kataklizmai, yra didelis pavojus pasidaryt policine valstybe, kuri vėliau nenorima nuo to atsitraukt, nes tai yra patogu.
Lietuvos emocinio klimato tyrimas, kurį Žmogaus studijų centro užsakymu atliko „Baltijos tyrimai“ kovo pabaigoje, rodo, kad epidemija smarkiai pablogino žmonių emocinę būseną. Kas labiau, jūsų manymu, lėmė tą pablogėjimą: ar baimė susirgti, ar pats karantinas ir tos griežtos sąlygos, buvimas namuose?
Pirmiausia tai turbūt ir buvimas namuose. Karantinas turbūt pablogino pačią situaciją, nes atsirado daugiau žmonių, kuriems pakilo nerimas.
Nerimas pakyla dėl ko, kad kiekvienas pradeda galvot, kad aš turėčiau būti tas koronaviruso taikinys, aš susirgsiu, kadangi net ir statistika, žiūrėkit, kaip skelbiama tokia labai įspūdingai. Iki šiol 8 tik tai pasveikę, daugiau mirštančių, tai yra pasveikusių praktiškai nėra, tik suserga.
Mirusių skaičius identifikuojamas ir pasveikusių 8, kas yra netiesa – pasveikusių yra gerokai daugiau, tiesiog mes jų netvirtinam testais, kai kurie patys nebesikreipia, nes jie tiesiog gerai jaučiasi. Tai ta statistika tikrai žmonėms, kurie turi labilesnį ar ne tokį tvirtą savimonės lygį įvertinti aplinkybes, kiek jisai yra rizikingas, jie išsigąsta.
Kita dalis išsigąsta, atsiranda didelė baimė, ne tai, kad nerimas, atsiranda baimė netekti darbo. Nes visiems jau aišku kaip dieną – smigimas bus.
