Kaip ten bebūtų, be galo liūdna, kai jauni žmonės palieka šį pasaulį. Pamenu, kaip netikėtai išėjo Agnė... Staiga, netikėtai – skaudu. Net neįsivaizduoju, kokį skausmą tenka išgyventi jos mamai, nežinau, ar gali būti kažkas tragiškesnio.
Bet gyvenimas tęsiasi, jis nesustoja vietoje, matosi, kad mamai labai skauda, bet ji imasi veiksmų, kad Agnė nebūtų pamiršta, būtų pratęsti jos darbai. Dabar, mačiau, sukūrė džemperius su tikrai legendine tapusia jos dukros fraze, kurios čia neminėsiu, bet ją žinantys puikiai supranta, apie ką kalbu. A. Jagelavičiūtė tokia ir buvo – nebijanti pasakyti be užuolankų, ką galvoja.
„Visi tai mato“
Kai N. Jagelavičienė paskelbė apie naujuosius džemperius, atsirado daugybė palaikančių, bet sukilo ir visa banga smerkiančių, sakančių, kad jau gana, metas pamiršti, nebetęsti jos darbų, bet kodėl turėtume užmiršti žmogų, kurį žinojo ir iki šiol prisimena daugelis?
N. Jagelavičienei jos dukra buvo didžiausias turtas ir ji nenori, kad Agnė būtų pamiršta – visi tai mato. Lai tik tęsia mama dukros darbus, įamžina jos atminimą, kaip tik jai norisi, kas norės – pirks, kas nenorės – nepirks, niekas nėra verčiamas tai daryti.
Kritikuojantiems priminsiu – mamos širdis visada žino geriausiai. Mamos širdis jaučia tai, ko kiti gyvenime net nepajaučia ir tuos jausmus net sunku sutalpinti į bet kokius žodžius. O kai po tokių sukrėtimų širdis sudūžta į milijonus dalelių, ją suklijuoti yra milžiniškas darbas. Jei tik toks dukros atminimo įamžinimas padeda – padrąsinkime ir pasidžiaukime, nes niekada nežinome, ką išgyvena kitas žmogus.
Autorius: skaitytoja Danguolė