Kaip ir įprasta, pradėjau vardinti savo kasdienes nuodėmes – pykausi su artimaisiais, gal kiek apkalbėjau už akių drauges, nešvenčiau sekmadienių ir pan.
Išpažinties metu užsiminiau, kad netrukus šeimoje laukia graži šventė, į kurią esu pakviesta su draugu. Šie mano žodžiai buvo pasakyti lyg tarp kitko, atrodo, kažkas už liežuvio būtų patempęs.
Kunigui jie neprasprūdo pro ausis – jis greitai manęs perklausė, kas tas draugas. Patikslinau, kad gyvename kartu. Tada jis susidomėjo, ar mano draugas, apie kurį užsiminiau, yra mano sutuoktinis ar sugyventinis. Paaiškinau, kad mudu jau kelerius metus kartu gyvename, tačiau nesame susituokę. Maniau, kad ši tema tuo ir baigsis, tačiau kunigas nebuvo linkęs sustoti pamokslauti:
„Vadinasi, jis tavo sugyventinis. Jeigu vyras iš tiesų nori ir yra tvirtai apsisprendęs, jis tikrai nelauks kelerių ar daugiau metų, kad pasipirštų merginai. Jei jis rimtai žiūri į santykius, tai santuoką sukursite ilgai nelaukę.
Gyveni nuodėmėje ir darai didelę klaidą. Nereikia kelti prabangių vestuvių ar puotos, tiesiog tyliai prisiekite Dievui ir pažadėkite gyventi darnoje bei priimkite santuokos sakramentą.“
„Ką jis sau leidžia?“
Visą laiką, kol kunigas kalbėjo, norėjau bėgti neatsigręždama. Buvau pasipiktinusi, tačiau nedrįsau kunigui rodyti savo emocijų.
Nesuprantu, ką jis sau leidžia??? Aš juk atėjau išpažinti nuodėmių, o ne apie gyvenimą kalbėtis. Kaip noriu, taip ir gyvenu. Man tiesiog pikta ir nemalonu, kad kunigas kišasi į mano asmeninį gyvenimą.
Čia ne koks akmens amžius, kad reikėtų santuokos – kiek norėsiu, tiek turėsiu vyrų. Čia mano ir tik mano reikalas.
Autorius: skaitytoja Vilija
Turite ką papasakoti? Rašykite mums, konfidencialumą garantuojame.
