Visi aiškiai matom, kiek žmonių dabar skiriasi, nors visur deklaravo tokią didelę meilę vienas kitam. Kaip pavyzdį paimsiu visur nuskambėjusią žinią, kad skiriasi Ingos ir Arūno Valinskų sūnus Arūnas Valinskas jaunesnysis.
Nebūčiau visai lietusi šios temos, nes asmeniniai žmonių gyvenimai yra jų reikalas, bet išklausius I. Valinskienės interviu nesusilaikiau. Tiesiog sudėliojo visus taškus ant i ir nėra čia ką slėpti – taip, gyvenimai susiklosto visaip ir, bet kai skiriasi šeimos, turinčios vaikų, tai nebėra tik dviejų žmonių reikalas, tai ir vaikų reikalas.
„Atsimerkite“
Teisingai sakė Inga – dėl vaikų kartu gyventi negalima, bet jiems reikalingi abu tėvai, nepaisant to, kad jie nusprendė skirtis. Nėra nieko baisiau nei kai vaikai, kurie juk gimsta iš meilės, tampa situacijos įkaitais tėvams nusprendus skirtis.
Net jei tėvai išsiskiria gražiai, vaikui tai yra didžiulis emocinis krūvis, nes gyvenimas keičiasi iš pagrindų. O bent pabandykit įsivaizduoti, kai jautriausiais momentais vaikas tampa įrankiu manipuliuoti sutuoktiniu.
Po skyrybų, aišku, prasideda ir vaiko „dalybos“ – kiek laiko praleis pas vieną, kiek laiko pas kitą, kai kurie išvis dingsta iš savo vaikų gyvenimų. Atsimerkime, prasikrapštykime akis ir suvokime – vaikas nėra žaislas ar daiktas, kurį galima mėtyti ir vėtyti kaip tik norisi, o skyrybos niekaip nepakeičia fakto, kad tai yra jūsų vaikas.
Visko gyvenime būna, jausmai išblėsta, tikrai kartais geriausias pasirinkimas tampa sukti skirtingais keliais, bet prieš vaikus nešam didžiulę atsakomybę, mes juos atvedam į šį pasaulį ir įsipareigojame apgaubti meile, rūpesčiu ir šiluma, o ne skaudinti.
Autorius: skaitytoja Skirmantė