Apie tai, kokie simptomai išduoda inkstų akmenligę ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį, siekiant, kad inkstuose nesusidarytų akmenys naujienų portalui tv3.lt papasakojo Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Urologijos skyriaus gydytojas urologas Ignas Lukošius.
Inkstų akmenligės simptomai
Inkstų akmenligė yra medžiagų apykaitos sutrikimas, kurio metu, esant didelei rūgščių ir mineralų koncentracijai šlapime, šių elementų nuosėdos sudaro kristalus, kurie gali formuotis į akmenis inkstuose, šlapimo takuose ar šlapimo pūslėje.
„Vartojant produktus, turinčius daug mineralinių druskų, ar užsilaikius šlapimui, druskos pradeda kauptis ir kristalizuotis, pamažu virsdamos akmenimis. Akmenų susidarymas šlapime priklauso nuo šlapimo terpės rūgštingumo, kitaip tariant, šlapimo pH rodiklio, kuris sveiko žmogaus organizme siekia 5,5–7,8.
Neutralioje šlapimo terpėje linkę formuotis kalcio oksalatiniai akmenys, kurie sudaro didžiąją dalį visų akmenų, rūgščioje – uratiniai arba šlapimo rūgšties akmenys, o esant šarminei šlapimo terpei, susidaro fosfatai“, – komentuoja I. Lukošius.
Gydytojo urologo teigimu, pagrindinis inkstų akmenligės simptomas yra staiga atsiradęs aštrus skausmas šone, nugaros srityje ties juosmeniu, galintis nusitęsti ir iki kirkšnies, plisti į lytinius organus.
„Akmenligę išduoti gali ir dažnesnis noras šlapintis ar šlapime pastebėtas kraujas iš šlapimo takų gleivinės, kai ją subraižo šlapimtakiu judantis akmuo“, – priduria specialistas.
Jis atkreipia dėmesį, kad maži akmenukai inkstuose gali nesukelti jokių nemalonių pojūčių, todėl žmogus dažnai net neįtaria jų turintis. Tačiau susidarę didesni akmenys pasireiškia šiai būklei būdingais stipriais skausmais.
„Inkstų akmenys, kurių skersmuo siekia iki 4–6 milimetrų, gali pasišalinti savaime su šlapimu. Tačiau jei žemyn šlapimo takais pradeda leistis didesni akmenys, kurie gali ir užstrigti, atsiranda labai stiprūs skausmai“, – paaiškina pašnekovas.
Akmenų susidarymą inkstuose lemiantys veiksniai
I. Lukošiaus teigimu, statistiniai duomenys rodo, kad inkstų akmenlige dažniausiai serga išsivysčiusių pasaulio šalių gyventojai, pavyzdžiui, JAV sergančiųjų inkstų akmenlige yra daugiau kaip 10 proc., o Lietuvoje šis skaičius siekia apie 5 proc. Anot specialisto, dažniau inkstų akmenligė diagnozuojama vyrams, tačiau pastebima ir vis daugiau šios ligos atvejų moterų tarpe.
„Akmenlige dažniau serga 30–50 m. amžiaus grupei priklausantys vyrai, tačiau liga gali išsivystyti moterims ir net vaikams. Per paskutinį dešimtmetį pastebima tendencija, kad inkstų akmenligės atvejų daugėja, ypač moterims.
Pavyzdžiui, nėštumo metu papildomai vartojant padidintas kalcio dozes, akmenys gali susiformuoti labai greitai, nors įprastai jie auga ne vienerius metus“, – sako jis.
Pasak gydytojo urologo, inkstų akmenligę skatina medžiagų apykaitos sutrikimai, atsirandantys dėl antsvorio, sergant cukriniu diabetu, lėtinėmis virškinamojo trakto ligomis. Inkstų akmenys taip pat gali susiformuoti ir dėl įgimtų ligų, pavyzdžiui, šlapimtakių susiaurėjimo, kuris neleidžia šlapimui normaliai tekėti ir pasišalinti iš organizmo.
Tačiau, anot specialisto, didžiausią įtaką akmenų susidarymui ir augimui turi nepakankamas skysčių vartojimas ir mitybos ypatumai.
Ligos diagnozavimas
Inkstuose susidariusius akmenis, net ir tuos, kurie nesukelia jokių simptomų, galima pamatyti atlikus ultragarsinį arba rentgenografinį tyrimą. Gydytojo urologo teigimu, specialiais laboratoriniais tyrimais pavyksta nustatyti akmens cheminę sudėtį ir išsiaiškinti akmens susidarymo priežastį.
„Tam reikia turėti patį akmenį – pašalintą chirurginės intervencijos metu arba jei jį pavyksta „pagauti“ šlapinantis. Todėl dažniausiai apie inkstuose susiformavusius akmenis tenka spręsti netiesiogiai, kompleksiškai įvertinus visų tyrimų rezultatus, gautus tiriant kraują, paros šlapimą ir juose esančių medžiagų koncentraciją, vertinant rentgeno arba kompiuterinės tomografijos tyrimo vaizdus“, – pasakoja specialistas.
I. Lukošius atkreipia dėmesį, kad pajutus pirmuosius inkstų akmenligės simptomus – maudimą šone ar ties juosmeniu, skausmą šlapinimosi metu – reikėtų kreiptis pas šeimos gydytoją.
„Jis įvertins situacijos rimtumą ir, esant poreikiui, nukreips specialisto konsultacijai. Tačiau jei šlapime atsiranda kraujo, žmogų pykina, jis vemia, karščiuoja, tuomet būtina kreiptis skubios medicininės pagalbos“, – teigia specialistas.
Gresia rimtos komplikacijos
Gydytojas urologas įspėja, kad į šios klastingos ligos požymius nereikėtų numoti ranka, nes laiku negydoma inkstų akmenligė gali sukelti įvairias komplikacijas.
„Akmeniui užkimšus šlapimtakį, gali sutrikti inkstų funkcija, išsivystyti infekcija, atsiranda net ir sepsio pavojus. Kartais inkstų akmenys išauga tokie dideli, kad sunyksta inkstas – tokiu atveju šalinant akmenį, tenka pašalinti ir pažeistą organą“, – atskleidžia I. Lukošius.
Anot gydytojo urologo, jeigu apsilankius pas gydytoją ir atlikus reikalingus tyrimus paaiškėja, akmenys inkstuose yra maži, pacientui skiriami vaistai, gausus skysčių vartojimas, šiltos vonios. Tačiau aptikus didesnius atvejus ir esant mažai tikimybei, kad jie pasišalins savaime, gali prireikti ir operacijos.
„Medicinos pažangos dėka dabar tai vyksta minimaliai invaziniu būdu, o ne atviromis operacijomis, kaip buvo daroma prieš dvidešimt metų. Paprastai atliekama ureterorenoskopija, kai akmenys ištraukiami pro natūralius šlapimo takus, jei reikia, prieš tai suskaldžius lazeriu, arba nefrolitotripsija, kai pradūrus odą į inkstą įkišamas specialus instrumentas nefroskopas, akmenys suskaldomi ultragarsu ar lazeriu ir fragmentai ištraukiami.
Pooperacinis periodas po minimaliai invazinių operacijų, per kurį pacientas grįžta į įprastą gyvenimo ritmą, priklauso nuo pasirinkto gydymo metodo ir inkstų akmenų dydžio. Jei šalinami nedideli akmenys, pacientas visavertį gyvenimą gali gyventi maždaug po savaitės.
Didelių akmenų šalinimas kartais suskaidomas į keletą etapų ir gali užtrukti mėnesį ar net ilgiau. Bet kuriuo atveju, taikant šiuolaikiškus gydymo būdus, pooperacinis periodas būna žymiai lengvesnis, gerokai sumažėja komplikacijų tikimybė, sutrumpėja ligoninėje praleidžiamas laikas“, – nurodo pašnekovas.
Kaip sumažinti akmenų inkstuose susidarymo riziką?
I. Lukošius teigia, kad inkstų akmenų susidarymo riziką galima sumažinti sureguliavus mitybą – vartojant mažiau baltyminio maisto ir nepamirštant skysčių.
„Per dieną reikėtų išgerti bent po 1,5–2 litrus skysčių: tai gali būti gazuotas ar negazuotas vanduo, arbata, sriuba ir kt. Turintiems antsvorio, sportuojantiems ar smarkiai prakaituojantiems žmonėms skysčių rekomenduojama išgerti dar daugiau.
Tačiau saldžių gėrimų reikėtų vengti, nes cukraus perteklius rūgština šlapimą, tokiu būdu skatindamas akmenų susidarymą. Pakankamą kiekį vandens organizmas privalo gauti kasdien, nes trūkstant skysčių, šlapimas tampa labiau koncentruotas, ir susidaro palanki terpė formuotis akmenims“, – komentuoja jis.
Anot gydytojo urologo, nuo to, kokio tipo inkstų akmenligė buvo nustatyta, priklauso ir tam tikrų maisto produktų vartojimas ar jų ribojimas: „Pavyzdžiui, diagnozavus uratinę akmenligę, rekomenduojama vartoti mažiau druskos, gyvulinės kilmės baltymų.
Esant kalcio oksalatinės akmenligės rizikai, reikėtų vengti saldžių šviežių vaisių, riešutų, kviečių sėlenų, arbatos, kavos, o labiausiai – rabarbarų, špinatų, burokėlių lapų, brokolių, šparaginių pupelių, sojos, šokolado, džiovintų ir konservuotų vaisių. Akmenligės priepuolį gali išprovokuoti ir didelės vitamino C dozės, nes askorbo rūgštis taip pat virsta oksalatu.“
Kalbant apie inkstų akmenligės prevenciją, I. Lukošius sako pirmiausiai norintis paraginti laiku gydyti šlapimo pūslės ir inkstų uždegimines ligas, šlapimo takų infekcijas, mažinti antsvorį, kontroliuoti cukrinį diabetą ir kitas lėtines ligas, dėl kurių sutrinka medžiagų apykaita. Anot gydytojo urologo, naudingas ir fizinis aktyvumas.
„Tačiau veikla neturėtų sukelti gausaus prakaitavimo, o intensyviai pasportavus būtina atstatyti su prakaitu netektus skysčius“, – sako gydytojas urologas.
I. Lukošiaus teigimu, svarbu žinoti, kad kas antram sirgusiajam akmenlige, ši liga gali pasikartoti, todėl jis ragina atsakingai vertinti sveikatą: „Net ir pašalinus akmenis, reikėtų vadovautis prevencinėmis rekomendacijomis ir toliau vengti rizikos veiksnių.“
