Ji atvirai dalijasi tuo, kaip jaučiasi, kaip keičiasi jos sveikatos būklė ir savijauta kiekvieną dieną. Apie tai, kuo pasireiškia kraujo vėžys, kam jis gresia ir ar įmanoma nuo jo apsisaugoti, naujienų portalas tv3.lt pasiteiravo VUL Santaros klinikų gydytojos hematologės Austėjos Dapkevičiūtės-Purlienės.
Plati ligų grupė
Pasak gydytojos, kraujo vėžys nėra tiksli diagnozė, nes tai yra plati ligų grupė, kurią sudaro virš 100 kraujo vėžio rūšių.
Visas šias kraujo vėžio rūšis sieja viena – tai iš tam tikrų kraujodaros elementų dėl įvykusių mutacijų kilęs nekontroliuojamas kraujo ląstelių dauginimasis. Tačiau savo genetiniais pakitimais, eiga, gydymu ir prognoze atskiros kraujo vėžio rūšys drąstiškai skiriasi viena nuo kitos.
„Siekiant atsakyti, kokie galimi gydymo metodai, kokia yra prognozė, reikia žiūrėti jau ne į bendrą ligų grupę – „kraujo vėžį“, o kuo tiksliai serga konkretus žmogus.
Net ir tikslus kraujo vėžio rūšies įvardinimas, pavyzdžiui „ūminė limfoleukemija“, šiais laikais pasako per mažą kiekį informacijos, nes prie šio ir kai kurių kitų kraujo vėžių prieš kalbant apie gydymą reikia tiksliai žinoti naviko genetinį profilį, dažnai svarbus ir ligos išplitimas“, – sako gydytoja.
Įvardijo pagrindinius požymius
Paprašius pasidalinti, kokie yra pagrindiniai vėžio požymiai, gydytoja įvardijo pagrindinius, kurie yra būdingi kraujo navikams: „Tai vadinamieji B simptomai – aukšta temperatūra, didelis svorio kritimas, kai nėra stengiamasi svorio numesti bei naktinis prakaitavimas, kai net norisi pasikeisti naktinius drabužius.
Be šių bendrų simptomų, gali būti daug specifinių simptomų, susijusių su konkrečiu vėžiu ir jo pažeista vieta.
Tipiškai kraujo vėžys gali pažeisti kaulų čiulpus ir tuomet bus stebimi ženklūs pokyčiai kraujyje.
Pavyzdžiui, gali nukristi hemoglobinas, tuomet pacientas jaus didelį bendrą silpnumą, gali nukristi baltųjų kraujo kūnelių kiekis, tuomet bus padidėjusi infekcijų rizika, gali nukristi trombocitai ir tai gali lemti kraujavimą.“
Pakitimai limfmazgiuose
Pasak medikės, kraujo vėžio ligų grupė apima ir visą limfinę sistemą, o tai reiškia, kad galima pastebėti pakitimus limfmazgiuose. „Dalis limfmazgių yra kūno paviršiuje – kakle, pažastyse, kirkšnyse, todėl yra lengvai apčiuopiami.
Jei pažeidžiami šie paviršiniai limfmazgiai, tam tikra perkeltine prasme „pasiseka“, kadangi simptomas – užaugęs lengvai apčiuopiamas guzas – aiškesnis tiek pačiam pacientui, tiek konsultuojantiems gydytojams, todėl paprastai greičiau atliekama darinio biopsija.
Visgi, limfmazgių yra ir giliai mūsų kūne, jų padidėjimo apčiuopti negalime, pavyzdžiui, dėl tarpuplaučio limfmazgių padidėjimo gali atsirasti dusulys, kosulys, dėl virškinamojo trakto limfinių darinių padidėjimo gali varginti pilnumo jausmas pilve, pilvo skausmai.
Svarbu paminėti, jog limfmazgio padidėjimas – nebūtinai reiškia kraujo vėžį, jie gali padidėti ir dėl daugelio kitų priežasčių, dažniausiai ūminių ar lėtinių infekcijų“, – aiškina pašnekovė ir primena, kad tikrai ne visais atvejais būtina limfmazgio biopsija, tačiau nerimą keliantys ženklai būtų limfmazgio padidėjimas daugiau nei 2 cm, limfmazgis neskausmingas, nejudrus, nestebima akivaizdžios infekcijos ir / arba stebimas kažkuris iš anksčiau minėtų B simptomų.
Gali susirgti bet kas
A. Dapkevičiūtės-Purlienės teigimu, kraujo vėžiu dažniausiai serga asmenys, neturintys nei vieno aiškaus rizikos faktoriaus. Tuo šie vėžiai šiek tiek skiriasi nuo kai kurių kitų navikų, kuriems atsirasti rizikos veiksniai pakankamai aiškūs, pavyzdžiu galėtų būti plaučių vėžys, kadangi tarp sergančių plaučių vėžiu tik 10-20% niekada nerūkė.
Visgi, rizikos faktoriais susirgti kraujo vėžiu yra laikomas rūkymas, darbas su chemikalais, piktybiniai navikai diagnozuoti 1-os eilės giminaičiams, kai kurios retos įgimtos patologijos, praeityje taikyta chemoterapija arba radioterapija.
Pastarasis rizikos faktorius – prieš tai taikytas chemoterapinis arba radioterapinis gydymas – sukelia ypač daug sunkumų, kadangi navikai, atsiradę po jau taikyto chemoterapinio / radioterapinio gydymo, yra agresyvesnės eigos ir labiau atsparūs gydymui.
Dažniausi gydymo būdai
Paprastai kraujo vėžys yra gydomas skirtingais būdais, tačiau gydymą sugrupuoti galima į kelias stambesnes grupes. Tai – chemoterapinis gydymas. Jo metu nužudomos greitai besidauginančios organizmo ląstelės, įskaitant vėžines.
Kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija taikoma kombinacijoje su kitais gydymo metodais. Pati procedūra yra sąlyginai nesudėtinga – kraujodaros kamieninės ląstelės yra sulašinamos į periferinę veną, tai atrodo panašiai kaip kraujo transfuzija.
Tačiau pavojingumas slypi laikotarpyje po transplantacijos – kurį laiką pačio ligonio kaulų čiulpų ląstelės yra sunaikintos skirtos intensyvios chemoterapijos, o naujos ląstelės neprigijusios. Šiuo laikotarpiu dažnos gyvybei pavojingos infekcijos, galimos ir kitos komplikacijos.
Taikinių terapija – tai toks gydymo metodas, kai skiriamas vaistas prieš konkretų tam tikram vėžiui itin svarbų molekulinį mechanizmą. Konkretus molekulinis mechanizmas gali būti svarbus ne tik navikinėms ląstelėms, bet ir kažkuriai kitai organizmo sistemai. Šis gydymas yra itin individualus – tam tikras vaistais tiks tik konkrečiam vėžiui, o jo šalutiniai reiškiniai nebus panašūs į kitų taikinių terapijos vaistų šalutinius reiškinius.
Imunoterapija – gydymo metodas, kai kovai su vėžinėmis ląstelėmis pasitelkiama paties paciento imuninė sistema. Į šią grupę įeina ir labai pažangios terapijos vaistai, kai naudojamos paties paciento imuninės ląstelės, kurios yra genetiškai modifikuojamos, kad galėtų kovoti su konkrečiu naviku (CAR-T ląstelių terapija).
Palaikomasis gydymas – tai visas gydymas, kuris taikomas pacientui prie pagrindinių skiriamų vaistų, skirtų kovoti su vėžiu. Šis gydymas nukreiptas į priešvėžinių vaistų sukeltų šalutinių reiškinių valdymą. Tai ir pykinimą slopinantys vaistai, ir antibiotikai, ir vaistai, skirti padėti atsistatyti kaulų čiulpams.
Paciento stebėjimas susilaikant nuo aktyvaus gydymo – gali būti taikomas prie kai kurių itin lėtos eigos kraujo vėžių. Svarbu suprasti, jog priešvėžinis gydymas turi savas rizikas.
Dėl šios priežasties esant kai kurioms lėtinėms patologijoms, kai paciento gyvybei grėsmė negresia, išreikštų ligos simptomų nėra, kraujo rodikliai patenkinami, gydymas gali būti pavojingesnis ir už patį vėžį. Dėl šios priežasties, remiantis tarptautinėmis gairėmis, kai kurie kraujo vėžiai ilgą laiką po diagnozės nustatymo gali būti tik stebimi, o kartais ir niekad nepareikalauti gydymo.
