Visuomenėje apstu stereotipų, neva ilgai žindomas kūdikis ne tik augs „mamyčiuku“, bet vėliau net gali turėti įvairių oralinių priklausomybių – gerti, rūkyti, valgyti be saiko. Taip pat galinti sutrikti jo lytinė raida, mat apnuoginta motinos krūtis vyresniam berniukui skatins susijaudinimą.
Psichologė Ramunė Murauskienė teigia, kad tokie klaidingi įsitikinimai apie žindymą kyla dėl nesuvokimo, kas išties tai yra. „Kai lydi praktinis žinojimas, tokių klausimų, kada maitinti krūtimi atžalą jau užtenka, nekyla. Vaikai yra labai skirtingi, augantys įvairiausiose aplinkose, tačiau kai mažylis yra numylėtas, jaučiasi saugiai, jis gali atsisakyti žindymo, nesvarbu, tai yra mergaitė ar berniukas“, – pabrėžė ji.
Rekomendacija – žindyti bent dvejus metus
Tarptautinė žindymo ir laktacijos valdymo konsultantė (IBCLC) Rasa Siudikienė pastebi, kad rekomendacija žindyti vaiką iki dvejų metų amžiaus, visų pirma, yra pagrįsta jo anatominiais ir fiziologiniais ypatumais.
„Vaikui gimus jo imuninė sistema yra nebrandi ir per mamos pieną jis yra lyg pridengiamas nuo aplinkui esančių įvairių ligų sukėlėjų. Praėjus dviem valandoms po pirmo kontakto su ligos sukėlėjų mamos imuninė sistema pagamina antikūnus, kurių stipri koncentracija išskiriama kartu su pienu. Vaiko imuninė sistema dalinai pradeda funkcionuoti ir ginti vaiką tiktai apie antruosius metus, kol visiškai susiformuoja apie šeštus septintus gyvenimo metus.
Be to, nors po metų mamos pieno mitybinė vertė, palyginus su tuo, ką vaikas jau pats gali valgyti kramtydamas savarankiškai, sumenksta ir pagrindinės rolės maitinant vaiką nebeatlieka, atsiranda kiti svarbūs aspektai. Kalbant apie žindymą svarbu šnekėti ne vien apie pieną, bet ir globą, kūno kontaktą, ryšį tarp kūdikio ir mamos“, – aiškino specialistė.
Padeda nusiraminti
Pašnekovė priminė, kad užsienio kolegų moksliniais tyrimais įrodyta, jog vaikas nuo vienerių iki dvejų metų amžiaus tarsi pažįsta pasaulį naujomis akimis save suvokdamas kaip atskirą asmenį.
„Tuo metu mažylis yra labai imlus aplinkai, jo ribos nuo mamos glėbio išsiplečia iki namų aplinkos, kurioje yra daug dirgiklių. Visa tai įtempia jo nervų sistemą. O kadangi vaiko įprotis nusiraminti prisiglaudus prie mamos krūties išlieka, natūralu, kad įsitempęs ar nusibrozdinęs kelius jau būdamas kiek didesnis sugrįžta kelias minutes pažįsti mamos krūtį“, – kalbėjo R. Siudikienė.
Anot jos, lemiamą žodį svarstant, kodėl verta žindyti vaiką iki dvejų metų amžiaus, taria vaikų raidos specialistai ir psichologai.
„Yra įvardijama, kad vaikas nuo 2,5 metų amžiaus patiria vadinamą trimečio krizę: jam pasidaro labai baisu suvokus, kad jo mama yra atskiras žmogus ir gali vis dažniau nuo jo nutolti. Dėl to vėl patiriama daug streso, kuris veda link to, kad stipriai išauga poreikis žįsti naktimis – net iki 10 kartų. Atrodo, kaip tokį didelį vaiką galima tiek kartų žindyti. Ne veltui kiti linkę sakyti, kad tokiais atvejais mažylis vos ne išnaudoja mamą vietoj čiulptuko. Tačiau jei mama to neišsigąsta, vaikas po trijų mėnesių praeina šį etapą ir savaime nebeprašo krūties. Iki metų amžiaus vaikas yra oralinėje fazėje ir nusiramina tik per burną. Vėliau veikia ir paglostymai, pačiūčiavimai, padainavimai“, – kalbėjo palaikymo grupės „Mama-mamai“ vadovė.
R. Murauskienės pastebėjimu, situaciją iškreipia dabar labai populiarinama vakarietiška psichologija stumti vaikus nuo savęs ir kalbėti apie kažkokį iliuzinį mažamečių vaikų savarankiškumą.
„Tokiame kontekste trimetis, kurį mama žindo pagal jo poreikį, kuris ir taip tokiame amžiuje nėra didelis, atrodo vos ne kažkoks atsilikęs ir gal net apleistas. Tai yra visiška netiesa. Vaikui gal tiesiog reikia daugiau mamos dėmesio, kad jaustųsi saugiai ir galėtų išpildyti savo raidos planą, kuris jame užkoduotas“, – dėstė ji.
Kada ieškoti sveikatos problemų
Pasiteiravus apie net iki šešerių metų maitinamus vaikus, R. Siudikienė siūlė neteisti tokio elgesio, bet galbūt pasiūlyti pagalbą.
„Stebint primityvias bendruomenes, kur mamos neatakuojamos socialinėmis normomis, nedaromas spaudimas, ar čia per trumpai, per ilgai maitinama, yra pastebėta, kad vaikai patys būdami 3–4 metų amžiaus atsisako krūties. Jiems paprasčiausiai tai nebeįdomu, jie nori žaisti, tyrinėti pasaulį. Tačiau taip pat pastebėta, kad žindomi vyresni nei 4 metų amžiaus vaikai visi buvo ligoti. Tai atveria akis, jog reikia ne smerkti tokias mamas, o padėti pasižiūrėti, įvertinti, kas vaikeliui yra negerai, jei būdamas šešerių metų jis nesidomi aplinka, iš kur tas nerimas“, – kalbėjo ji.
Savo ruožtu kalbėdama apie vyresnius žindomus vaikus psichologė R. Murauskienė pabrėžė, jei kuri nors motina sugalvotų žindyti vaiką iki 13 metų, galėtume kalbėti ne apie vaiko sveikatos nukrypimus, bet motinos liguistumą.
„Tokių istorijų pasitaiko retai, o jei ir nutinka, tai susiję su motinos, šeimos psichiniais sutrikimais. Užtat girdimeistorijas, kai vyresnėlį mamos priverstos žindyti, nes maitinant jaunesnįjį susidaro apsunkintos aplinkybės atjunkymui. Taip mamos elgiasi nenorėdamos konfrontuoti su vaiku ir kurti kažkokios papildomos konkurencijos. Tada, pavyzdžiui, dvimetį žindo intensyviai, o penkiametį – nebent prieš miegą ar ryte prabudus. Ir tai yra visiškai normalu. Bet mamoms sakau, nebūkite kokios kvaišos – to nedarykite kur atsisėdusios prekybos centre ant suoliuko ar parke. Pasaugokite ir save, ir savo vaiką. Taigi mamos dažniausiai adekvačiai jaučia savo vaikus ir kiek laiko reikia juos žindyti. Todėl mes niekaip negalime motinų įsprausti į mediciniškai logišką žindymo rėmą“, – dėstė ji.
Kartu pašnekovė skubėjo pridurti, kad kalbų apie poveikį vaiko lytiškumui čia nė negali būti. „Jei kalbame apie pirmąjį vaiko septynmetį, tuo metu jis dar nemąsto lytiškai. Jo hormoninė pusiausvyra leidžia mėgautis vaikyste ir tokio amžiaus vaikai visiškai nepanašūs į bręstančius paauglius, taigi žindymas tokiame amžiuje visiškai nekenkia. Taip pat, kiek man yra žinoma, nėra koreliacijos tarp ilgo žindymo ir oralinių priklausomybių. Kaip tik yra nustatyta teigiama koreliacija tarp fizinės ir psichinės sveikatos – kuo vaikai ilgiau buvo žindomi pagal jų poreikį pirmame septynmetyje, tuo jie buvo sveikesni ir raida vyko pagal planą“, – sakė R. Murauskienė.
Žindymu piktnaudžiauja pačios mamos
R. Siudikienė atkreipė dėmesį, kad yra pastebėta ir pačių žindančių mamų piktnaudžiavimo atvejų: „Jei mama yra vieniša, neturi artimo vyro palaikymo, daugiau linksta į vaikus. Tada pastebima, kad ji ima žindyti daugiau nei reikėtų net to sąmoningai nesuvokdama. Žindymo metu ne tik vaikas gauna naudą, dėl spenelių stimuliacijos mamai gaminasi oksitocinas – meilės ir artumo hormonas. Tad jei moteris neturi kitų jo šaltinių, tai gali tokia situacija susiklostyti. Vis dėlto mūsų visuomenėje greičiausiai tai būtų retas dalykas arba mama turėtų ypač stokoti brandumo.“
Dar vieną kraštutinumą pastebėjo ir R. Murauskienė: „Moterys būna įsitikinusios, kad jų speneliai yra jų vyrų nuosavybė ir žindymas juos labai sudarko. Išties yra tik atvirkščiai.“
Visgi, anot pašnekovės, nereikėtų smerkti ir tų moterų, kurios atsisako žindyti vaikelius ar tą daro tik kelias savaites.
„Tam gali būti įvairių, ir fiziologinių priežasčių. Tačiau bet kuriuo atveju jau geriau nutraukti tą pieną ir duoti pačios geriausios kokybės mišinį negu motina su kiekvienu žindymo aktu kraustysis iš proto ir tą energiją kartu su pienu perduos vaikui“, – aiškino psichologė.
