Ignalinoje gyvenančios Ingos Šidlauskienės sodas – žymus ne tik krašto gyventojų tarpe, tačiau žinomas ir daugumai kitų, kuriems yra tekę bent jau socialinėje erdvėje ar televizijos laidose pamatyti moters sodą. Pati save moteris įvardina kaip kūrybišką sielą, kurios namuose mažai daiktų, kurie nebūtų paliesti jos rankos, tad nieko keisto, kad savo prisilietimu sode Inga sukūrė tikrą rojų.
„Neapriboju savęs klišėmis dėl išsilavinimo, bendravimo su „tinkamais“ žmonėmis, nepalankiomis aplinkybėmis ar kitų nuomonės paisymu. Baigti ekonomikos mokslai ir darbas regioninės plėtros srityje nėra ta veikla, kuri leidžia save pilnai realizuoti, nes nuolat jaučiau didelį poreikį save išreikšti kūryboje, tame tarpe ir kurdama sodą“, – pradeda pasakoti Inga.
Pašnekovė tikina, kad nekūrus ilgesnį laiką nieko savomis rankomis, atsiranda tarsi skausmo jausmas. Didžioji dalis Ingos rankdarbių ar kitokių jos triūso ir rankų pareikalavusių daiktų paskirtis yra praktiška, būtent tai, ko gali reikėti namams: baldai, mažoji architektūra, sodo puoselėjimas, tapymas, drabužių ir kitos tekstilės siuvimas bei kiti smulkieji rankdarbiai.
Ne sodininkė, tačiau sodų kūrėja
Visgi, aktyviausiai moteris užsiima sodo puoselėjimu ir sodininkyste, kurioje kaupia patirtį apie dešimt metų, kiek turi savo sodą:
„Dar apie aštuonis metus iki to, labiau vyko bendras aplinkos tvarkymas. Tuomet norėjosi keliasdešimties metrų spinduliu už sklypo ribos visas pakrūmes nušienauti, miškelius aptvarkyti. Darydavau talkas, visa giminė pajungta buvo. Iki pat dabar prižiūrime ne tik kas mūsų teritorijoje, tačiau ir šalia.“
Nors Ingos sodas iš tiesų atima žadą savo augalija, dekoracijomis ir apskritai visa kompozicija, savęs ji sodininke vadinti nedrįsta. Tačiau arčiau širdies moteriai yra terminas – sodų kūrėja, kuomet kurdama gali visiškai atiduoti save procesui, o vėliau mėgautis pasiektu rezultatu.
„Sodininkės pavadinimas man atrodo labai ribojantis. Jis galbūt labiau tinkamas sodų bendrijų šeimininkams, kurie savaitgalį sulekia apsiravėti ir žemių papurenti, rūpinasi gauti kuo geresnį derlių, o viską išgražinę vėl lekia namo, taip ir nepasigrožėję savo darbo rezultatu.
Man viskas priešingai, nes žemės nepurenu, nes dėl tankaus apželdinimo tai net nelabai ir įmanoma, o ir kam piktžolių sėklas iškrapštyt į viršų, kad jos visos vėl dygtų ir vešėtų. Ravėti aš taip pat nemėgstu, darau tai labai greitai ir vienu ypu, kad „skaudėtų kuo trumpiau“.
Sodininkystėje būtent šis sodo kūrimo etapas man ir yra įdomiausiais, kuomet galiu sukurti kažką naujo, o einamoji priežiūra, tai jau daugiau kaip prievolė. Nors genėti yra irgi kitas didelis malonumas, tai juk lyg kūryba mažu masteliu“, – teigia I. Šidlauskienė.
Derlius, pasak Ingos, taip pat nėra tas aspektas, kuris jai būtų labai svarbus. Moteris atvirauja, kad daržovių, jeigu nepadėtų mama, visai neaugintų, nes visko užtenka tiek, kiek užauga natūraliai:
„Labiau vertinu ir auginu prieskonines žoles, vaistažoles, uogakrūmius. Chemijos beveik nenaudojame, jei ir purkštelėjame kokio mėlynojo akmenėlio, tai labai retai, kad augalų, o ypač rožių, nepultų grybelis. Apskritai, noras užsiimti sodininkyste atėjo, matyt, iš prigimties. Būdama dar visai maža ir atvykusi pas senelius į kaimą, pati pirma aplink namus apibėgdavau pasižiūrėti kaip žydi narcizai, bijūnai, putinai ar alyvos. Visada žinojau, kad turėsiu sodą pilną augalų, gyvybės.“
Nedidelis sodas tapęs rojų primenančia augalų meno erdve
Inga pasakoja, kad jų šeimos sodas buvo tikras iššūkis kūrybai, kadangi jis yra nedėkingos formos – netaisyklingos trapecijos, kuri baigiasi aštria smaile, o ir plotas jo 11 arų. Anot moters, vaikštant sode yra sunku net ir suprasti bendrą sklypo formą, kadangi įvairios augalų užtvaros, arkos ir pergolės (terasos konstrukcijos) suskaido erdvę į atskiras dalis.
„Sode beveik nerasite spygliuočių, nes jie nėra mano mėgstami augalai. Vietoje jų vyrauja lapuočiai, nedideli medeliai, rožės, vijokliai ir daugiametės gėlės, kadangi vienmečių gėlių taip pat neauginu. Kelis metus į pagrindinį gėlyną įterpiu tik patagoninių verbenų, kurios pas mane daugiametės, nes rudenį iškasu ir laikau jas garaže. Lygiai taip pat šį sezoną bandau išsaugoti ir gauras“, – sako Inga Šidlauskienė.
Visgi, viso sodo grožio pagrindas ir paslaptis yra ne kas kitas, o būtent rožės, kurios pašnekovei yra nepakeičiamos dėl savo ilgo žydėjimo, dydžių ir kvapų įvairovės. Savo sode moteris augina apie 150 rožių krūmų:
„Labiausiai patinka baltos tuščiavidurės rožės. Kartu su kitais daugiamečiais augalais jos sukuria nepakartojamus derinius, tokius lengvus kaip debesėliai, o rožes labiau mėgsta ir vabzdžiai.
Madų stengiuosi nesivaikyti, nes tai yra laikina. Atvirkščiai, augalus renkuosi labai atsakingai ir dėl vietos trūkumo, ir dėl bendro kuriamo vaizdo: kuo natūralesnio, nuolat besikeičiančio, nereikalaujančio preciziškos priežiūros. Tada ir peržydėjęs rožės žiedas netrukdo, ir rudeninių lapų krūva puošia.“
Sode auga ir neįprasti medžiai, kurie ir yra viso sodo karkasas. Ingos sode žaliuoja katalpa, platanai, amerikinė liepa. Grožį aplinkoje skleidė ir robinijos, kuriomis moteris labai džiaugėsi, tačiau gerokai paaugusios jos ėmė ir nušalo.
„Labai mėgstu vertikalų apželdinimą, gyvas sienas, kurios suteikia sodui šarmo, paslapties, šešėlio. Rožės, sausmedžiai, smaugikai, vinvyčiai, vynuogės, hortenzijos nėra lengvai auginami augalai, nes reikalauja genėjimo, tvirtų atramų, tačiau savo grožiu atperka visas įdėtas pastangas ir investicijas. Na ir žinoma, vijokliai, vijokliai, vijokliai, kurie rangosi, lipa visur“, – šypsosi Inga pasakodama apie sode augančius ir jį puošiančius augalus.
Turbūt retas, kuris nepasakytų, kad ilgai puoselėtas ir kruopščiai prižiūrimas Ingos Šidlauskienės sodas mažų mažiausiai primena rojų, kuriame ne tik gera, malonu būti, tačiau ir be galo ramu. Moteris juokiasi, kad kiekvieno rojaus įvaizdis turbūt yra skirtingas, tačiau mano, kad greičiausiai tokie epitetai susiję gali būti su kažkuo daugiau nei tik geru vaizdu:
„Žmonės sako, kad čia gera aura. Gėlių žiedai, aromatas, daug vertikalios žalumos, matyt, ir duoda tą įspūdį. Labai svarbu teisingai suvokti mastelį, man, pavyzdžiui, yra svarbūs ir centimetrai. Kadangi tapau, turiu įgimtą proporcijų pajautimą, vidinę nuojautą, lakią vaizduotę, netgi žinojimą, kas yra gerai, todėl neturiu bėdų derinant spalvas, faktūras.
Labai svarbu, kad vyrautų įvairovė, atsikartojimas, o didumo įspūdį vienareikšmiškai sukuria vertikalūs sprendimai ir zonavimas, kuris fragmentuoja, intriguoja, kviečia apžiūrėti net ir mažiausias kerteles. Nevienalytės gėlynų kompozicijos skaido žvilgsnį, koncentruoja dėmesį ties smulkesnėmis detalėmis, be to ir salelių gausa taip pat prisideda prie to įspūdžio kūrimo.“
Gimusi su pagrindiniu sodo įrankiu rankoje
Pasak Ingos, sudėtingų darbų, kuriuos tenka atlikti sode – nėra, kadangi visuomet moteris žino, kokio rezultato siekia. Ko labiausiai pritrūksta, tai laiko, o ypač pastaraisiais metais, kuomet sodas sulaukia vis daugiau lankytojų bei dėmesio.
„Iš pagarbos žmogui, kuris specialiai atvažiavo iš kitos Lietuvos pusės, norisi parodyti sodą gražiausios įmanomos būklės. Tad 8-10 valandų greitu tempu tvarkymasis sode kelias dienas iš eilės tikrai nėra įkvepiantis ir romantiškas procesas. Tik tada, kai turiu lankytojų ir ilsiuosi sode, pamatau jo visumą“, – teigia I. Šidlauskienė.
Nors didžiąją sodo kūrimo darbų dalį moteris atlieka pati, tačiau šeimos vyrų ištiestos pagalbos rankos neatsisako. Būtent vyro ir jos sūnų darbų sąraše yra vejos šienavimas bei rudens metu, kuomet jau visi augalų ir medžių lapai nukritę, jų grėbimas.
„Didžiosios darbų dalies man niekas negali padėti atlikti, nes tik aš juos galiu suprasti. Net ravėti pas mane sunku, kadangi tų augalų galybė, o juos juk reikia mokėti pažinti.
Vejos niekada nešienauju, nes tai šeimos vyrų darbas. Vyras arba augantys trys sūnūs vienas iš kito tą darbą perima. Kadangi gausus želdinimas yra mano noras, o vyras ir sūnūs turi savo mėgstamas veiklas, neturiu pretenzijų didelės pagalbos prašymui. Smagu, kai kiekvienas užsiima tuo, ką labiausiai mėgsta, nebent didesnė pagalba reikalinga rudenį.
Tada darome šeimynines talkas lapų grėbimui ir jau gerokai atvėsus orams rožių dengimui. Mano mamos atsakomybėje yra nedidelis daržiukas už namo. Didysis pagalbininkas buvo mano tėtis, kuris labiausiai nujautė, kada ir kokios pagalbos man reikia“, – teigia Inga, pasakodama apie artimųjų pagalbą prisidedant prieš gražiojo sodo kūrimo.
Dažnas kartais nusijuokia, kad moteris tikriausiai jau ir gimė rankose su sekatoriumi, kuriuo darbuodamasi sode Inga vis randa ką pakirpti ar patrumpinti. Didžiausi darbai, reikalaujantys pastangų ir nemažai laiko būtent ir yra genėjimas, augalų formavimas.
„Tankus apželdinimas rožėmis, vijokliais ir dideliais medžiais mažame sklype turi būti itin griežtai valdomas. Kartais pagalvoju, jei metus ar porą nieko sode nedaryčiau, tai viskas susivytų į vieną kamuolį.
Man patinka, kai einant sode nosis pagauna šalia esančio žiedo kvapą ar vinvyčio kasos kabo kaip gyvos užuolaidos. Vėlgi, be nuolatinės priežiūros visa tai taptų nevaldoma, todėl tokio tipo sodas visai netinkamas pradedantiesiems, lėtesniems ir mažai laiko sode praleidžiantiems sodininkams, gėlininkams“, – atvirauja moteris.
Svarbiausia tikėti tuo, ką darai
I. Šidlauskienė neneigia, kad bėgant metams teko koreguoti tai, kas buvo įrengta pirmaisiais sodo turėjimo bei jo kūrimo metais. Viskas prasidėjo nuo vejos ir takų įrengimo, o tuo pačiu buvo pasirūpinta ir laistymo sistema, apšvietimu:
„Pokyčių reikalavo laistymo sistema, nes viena yra laistyti veją, o kita – augalų masyvus. Besiplečiantys rožynai, taip pat mažinome vejos plotus. Rožės vienos iš pirmųjų gyventojų sode, būtent aplink jas, karalienes, formavosi ir visi kiti augalai.
Šalia rožių į draugiją atkeliauja ir kitos daugiametės, o dėl geresnės stilistikos – medžiai, krūmai bei mažosios architektūros elementai, pavyzdžiui, obeliskai.“
Pasiteiravus, ką galėtų patarti žmonėms, kurie turi nedidelio ploto sklypus, tačiau nori padidinti jo erdvę, išgražinti aplinką, Inga teigia, kad labai svarbu yra neriboti savęs jau nusistovėjusiomis klišėmis bei kitų nuomonėmis.
„Sode gali nebūti ir vejos, ir medžiai gali augti prie pat langų, ir vijokliai sienomis raizgytis, tačiau tam tik reikia daugiau tuo domėtis, įdėti pastangų ir bandyti, o svarbiausia – degti noru. Nematau jokių trukdžių turėti tai, ko labai norisi, ypač kalbant apie sodo kūrimą.
Neturint idėjų, galima nusipirkt paslaugą ar ieškoti informacijos, klausti žinovų. Neturint lėšų, galima darbus daryti etapais, apsiribojant paprastomis gamtinėmis medžiagomis, dauginti augalus iš turimų ar keistis su kaimynais, draugais, bendraminčiais.
Ne vienas lankytojas nustemba, kad pas mane sode daugelis augalų yra įprasti ir pačių auginami savo soduose. Mūsų sode baziniai augalai išties yra visiškai įprasti, tačiau jie tik papildyti įspūdingesniais kaimynais arba tinkamai parinktos jų vietos.
Manau, kad daugelis nustebtų rezultatu, kuomet pergrupuotų jau turimus savo augalus ar papildę juos keliais, akį traukiančiais augalais, mažosios architektūros elementais. Pati dažnai vadovaujuosi nuostata, kad jei kažkas kitas sugebėjo ką nors padaryti, tai galiu ir aš“, – tvirtina patardama Ignalinoje gyvenanti ir savo sodu garsėjanti Inga Šidlauskienė.
