Kanklės Erikos gyvenime atsirado dar jai lankant pradinę mokyklą. Kai mergina buvo pirmokė, ji sulaukė kvietimo prisijungti prie būrelio, kuriame vaikus mokė groti tradicinėmis mažomis kanklėmis.
„Aš net nežinojau, kas tos kanklės, bet pagalvojau, kad gerai, buvau ta mergaitė, kuri viskam visada sakydavo taip. Taip pradėjau mokytis ir pradinėje mokykloje pragrojau trejus metus“, – grojimo kanklėmis pradžią prisimena Erika.
Mokytis groti sunku nebuvo
Būdama ketvirtokė, ji nusprendė eiti į muzikos mokyklą. Tačiau daugelio, o turbūt ir pačios nuostabai, iš pradžių Erika norėjo groti ne su kanklėmis, bet su smuiku:
„Mane perkalbėjo mama, kuri sakė, kad vis tiek jau esu bandžiusi groti kanklėmis, todėl geriau pabandyčiau nueiti ten, o jei man nepatiks, tada galėsiu pereiti į smuiką. Taip ir pradėjau mokytis groti su didesnėmis koncertinėmis kanklėmis.“
Mergina šiltų žodžių negaili savo mokytojai Kristinai Kuprytei, kurios dėka žavėjimasis šiuo instrumentu tik stiprėjo.
„Ji mokėjo mus įtraukti, sudominti. Buvo daug atsiskaitymų, egzaminų, koncertų ir pasirodymų, bet ji niekada mūsų neperspausdavo, viską perteikdavo kaip žaidimą. Aš turėjau neblogus pagrindus, man patiko groti, mokytoja mokėjo motyvuoti, tai kažkaip ir nebuvo sunku mokytis“, – pasakoja Erika.
Kaip vieną iš sunkiausių dalykų daug patirties neturinčiam muzikantui ji išskiria skaudančius pirštus. Žinoma, taip priklauso ir nuo kanklių, tačiau jei reikia paruošti kelių kūrinių programą ir tenka daug repetuoti, ant pirštų neretai atsiranda pūslės:
„Kai grodama kabini stygą, ji nuplėšia odą ir tą pūslę, tada tikrai būna skausminga, gali būti ir kraujo. Kartais vėliau net būna sunku prie kompiuterio su klaviatūra rašyti, nes pulsuoja tos pirštų pagalvėlės.“
Prieš solo karjerą grojo ansamblyje
Taip metai po metų Erika, galima sakyti, augo kartu su kanklėmis. Ji su kitomis merginomis buvo susibūrusi ir į ansamblį „Sunny“, kuris sulaukė nemažo pasisekimo.
„Mes visos labai gerai sutarėme, daug koncertavome, važinėjome po kitas šalis, buvome Ispanijoje, Rusijoje, Olandijoje, dalyvavome ir projekte „Lietuvos talentai“.
Išsiskyrėme tuo, kad grojome populiarią muziką, o ne tą, kurios reikalaujama mokykloje – akademinę ar lietuvių liaudies. Žinoma, tai nėra bloga muzika, ji suteikia pagrindus ir suvokimą apie instrumento ištakas ir muzikos kultūrą. Bet grojome tai, kas patiko mums, ir turėjome pasisekimą, nes žmonėms tai labai patikdavo“, – dalijasi jaunoji muzikantė.
Ansamblis kanklėmis atlikdavo, pavyzdžiui, roko grupių kūrinius ir taip nustebindavo ne vieną klausytoją, įsivaizduojantį, kad šiuo instrumentu to padaryti neįmanoma.
Merginos kartu grojo ir oficialiai baigusios muzikos mokyklą, darė tai iki pat mokyklos baigimo. Tačiau ansamblis iširo, kai jos pradėjo studijuoti ir iš Šiaulių persikėlė į Kauną. Nors visos dar ir dabar gyvena tame pačiame mieste, atrasti laiko šiai veiklai tapo pernelyg sudėtinga.
„Kitos merginos įstojo į mediciną, veterinariją, akušeriją, kur yra labai dideli krūviai, tad dienotvarkėje vis sunkiau atrasti daugiau laiko ansambliavimui. Aš vienintelė pasukau į menų sritį, studijuoju kūrybines industrijas ir nusprendžiau pradėti solo atlikėjos kelią.
Supratau, kad su ansambliu jau taip dažnai nebegrosime, bet man nesinorėjo pamesti kanklių. Kaip studentė norėjau ir užsidirbti, nes ką aš moku geriausiai, tai groti“, – šypsosi pašnekovė.
Kanklių skambesį šventėje nori girdėti ne visi
Taip pirmo visuotinio karantino Lietuvoje metu Erika pradėjo planuoti, filmuoti vaizdo įrašus ir pamažu kabintis į muzikinę karjerą. Mergina kanklėmis ėmė groti įvairių renginių ir švenčių metu, tačiau neslepia, kad ne visas duris jai paprasta atidaryti.
„Yra toks stereotipas, kad kanklės – tai tautiniai rūbai, armonika, klumpakojis ir daugiau jokių spalvų nėra. Labai sunku žmones įtikinti, kad su kanklėmis galima groti viską. Tai tikrai yra labai gilus ir erzinantis dalykas, nes dėl to labai daug durų užsidaro.
Pavyzdžiui, kai ieškau, kur galėčiau groti vestuvėse, ir pasiūlau kankles, žmonės iš karto tai atmeta. Būna, kad net nesakau, su kuo groju, tiesiog nusiunčiu vaizdo įrašą, kad nebūtų atmetimo reakcijos. Žinoma, yra tokių, kurie žino, kad su kanklėmis galima groti viską, jie maloniai priima, bet tai retas atvejis.
Didžioji dalis žmonių vis dar yra tokie – ko tu čia nori? Vestuvėse groti su kanklėmis? Tikrai ne“, – juokiasi mergina.
Ji pasidalija ir dar viena neseniai įvykusia istorija, kuri pašnekovę šiek tiek liūdina:
„Nutariau aplankyti Kauno senamiestyje esančius barus, restoranus ir pasiūlyti gyvą muziką vakarais. Pamačiau kavinukę, kuri buvo išpuošta gėlėmis, viduje – labai graži ir romantiška atmosfera, ir nuėjau pas vadovę.
Ji pasakė, kad gyva muzika ją domintų, tačiau kanklės netinka, reikia saksofono ar smuiko. Mat kavinėje bandoma sukurti mažojo Paryžiaus atmosferą, romantinę nuotaiką, jaukų laiką žmonėms. Bet aš pasakiau, kad būtent tai ir galėčiau padaryti, nes aš groju tokius kūrinius.
Ji pasakė, kad nesupykčiau, kad nenori manęs įžeisti, bet kanklės tikrai netinka. Aš pasiūliau, kad galiu tiesiog pagroti ir ji viską pamatys, tai su dideliu nepasitenkinimu balse sutiko.
Pagrojau vieną iš populiarių kūrinių ir ji pradėjo mane filmuoti, nusiuntė broliui, kuris dirba bažnyčioje, pasiėmė mano kontaktus ir panašiai. Tai tik įrodo, kad žmonės yra taip nusiteikę prieš, kad kartais net nenori duoti progos parodyti, kas tai yra. Tai liūdina.“
Lengviausia groti laidotuvėse
Todėl vienas iš pagrindinių Erikos tikslų – kovoti su stereotipiniu nusiteikimu ir žmonėms kankles parodyti naujoje šviesoje.
„Su kanklėmis galima groti viską, aš tą ir noriu parodyti žmonėms. Realiai populiarią muziką groju dėl to, kad man pačiai tai patinka, patinka kankles išbandyti naujoje muzikoje. Ir tokia muzika patinka žmonėms, su ja gali daugiau kur prasimušti, koncertuoti“, – sako mergina, grojamus kūrinius dažniausiai atkurianti iš klausos.
Ji savo atliekamą muziką ir geras emocijas žmonėms dovanoja vestuvėse, krikštynose, įvairiuose renginiuose. Taip pat Erika kanklėmis groja ir palydint žmogų į paskutinę kelionę.
„Kai pasakau, kad groju laidotuvėse, žmonės sako – kaip nemalonu, kaip nefaina. Bet iš tikrųjų grojimas laidotuvėse mane pačią net nuramina, nes ten visiškai kitokia atmosfera. Aišku, ji liūdna, bet aš groju dvigubai lėčiau, ramiau...
Grojant vestuvėse, renginiuose, restoranuose yra daugiau jaudulio, nes žmonės vis tiek tavęs klausosi, daugiau mažiau kreipia į tave dėmesį, o laidotuvėse aš realiai būnu visiškai nematoma“, – dalijasi Erika ir priduria, kad nors ir turi nemažą grojimo patirtį, kiekvieną kartą jaučia jaudulį ir atsakomybę prieš klausytojus:
„Neatsimenu, kas tai pasakė, gal mano mokytoja, kad jeigu nejauti jaudulio, tada tau visiškai nerūpi grojimas, tu esi bejausmis. Tad kad ir koks profesionalas būtum, jei prieš lipdamas į sceną jauti jaudulį, vadinasi, viskas yra gerai, tau rūpi, kaip tu pasirodysi. Jaudulys ne visada kiša koją, kartais jis prideda tokios ugnelės.“
Svarbu grįžtamasis ryšys
Po truputį augindamasi savo klausytojų auditoriją, Erika neslepia, kad jai labai svarbus grįžtamasis ryšys. Mergina visada nori žinoti, ar žmonėms patiko jos atliekama muzika, ar tai suteikė jiems gražių emocijų. Tačiau labiausiai pašnekovę džiugina vienas dalykas.
„Jeigu bent vienas žmogus parašo, kad jis nebūtų pagalvojęs, jog kanklės gali taip skambėti – viskas, man to ir užtenka. Aš tada jaučiuosi tarsi įkopusi į Everestą, nes toks ir yra mano tikslas – parodyti, kad kanklėmis galima groti viską.
Tokie pasakymai labai pamalonina širdį, tada jauti, kad tu ne šiaip sau groji tuo instrumentu. Labai gera, kai žmonės tai pamato ir sureaguoja, tada atsiranda dar didesnė motyvacija“, – šypsosi Erika ir atskleidžia savo svajonę – kitą vasarą turėti dar daugiau užsakymų ir džiuginti kitus kanklių skambesiu.
Išgirsti kanklėmis atliekamų Erikos kūrinių galite čia.
