24-erių vilnietė Gabija Medeinė Kukevičiūtė kartu su mama dizainere Rūta Kukevičiene – kavos tirščių keramikos pradininkės Lietuvoje. Ir susidomėjusius socialiniuose tinkluose pasitinka nuotaikingu „Kavatūtos“ pavadinimu.
Eksperimentai prasidėjo virtuvėje
Gabija Medeinė pasakoja, kad kai buvo dar visai paauglė, maždaug 13 metų, jos mama pradėjo eksperimentuoti ir tyrinėti, ką galima padaryti iš to, ką jau turi po ranka – maisto atliekų.
„Mama visada buvo linkusi kurti iš to, kas atrodo įdomu, dar nebandyta, kas sukelia prisiminimus, nes kavos tirščių keramika jai yra aliuzija į įprastąją keramiką, į kurią ji buvo pasinėrusi jaunystėje. Dėl to natūraliai išėjo, kad ji eksperimentuodama atrado naują keramikos rūšį – šiltąją keramiką, ekokeramiką iš jau panaudotų kavos tirščių“, – mamos bandymus virtuvėje prisiminė pašnekovė.
Įtraukiantys eksperimentai virtuvėje išaugo į kai ką gerokai didesnio – nė nenutuokdamos, kas jų laukia, parodyti ir leisti prisiliesti prie šios keramikos rūšies jos išvyko į festivalį „Mėnuo Juodaragis“, o jau 2016-aisiais ėmė kviesti grupes į edukacijas. Atlikus rinkos analizę paaiškėjo, kad tokios keramikos analogų nėra nei Lietuvoje, nei pasaulyje, tad ėmė ir patentavo šią keramikos atšaką.
Pati Gabija Medeinė sako, kad daugeliui kavos tirščiai atrodo kaip paprasčiausia atlieka, kurią belieka tik išmesti, tačiau dažnas nė nenutuokia, kokio grožio dirbinius iš jų galima pasigaminti, be to, kavos ruošimo metu jų susidaro itin daug, tad kodėl nesuteikti jiems naujo gyvenimo?
„Jų yra tiek daug, kad nekyla ranka išmesti, kai pažiūri į juos kitokiomis akimis. Tai medžiaga, kuri ir savo spalva, ir tekstūra yra pravarti“, – pastebi ji.
Kavos tirščių neišmeta
Kavos mėgėjai sutiks, kad išgeriant ne vieną puodelį per dieną, tirščių prisikaupia išties nemažai. Pašnekovė pasakoja, kad ir pati su mama, kai tik pradėjo šią veiklą, neišpildavo tirščių, o juos kaupdavo, kad turėtų iš ko gaminti, kaip pačios vadina „tešlą“.
„Prie šios iniciatyvos prisidėjo ir kaimynai, pakabindami mums kavos tirščių kibirėlį ant tvoros. Po to pamanėme – kodėl gi nesikreipti į kavines ar degalines? Pati iki šiol imu tirščius iš degalinių, vienų, kitų kavinių.
Jeigu važiuoju į kokias edukacijas ir žinau, kad kurį laiką ten būsiu, pasitariu su vietinėmis kavinėmis, bendruomenių centrais, kad surinktų tirščius“, – apie tai, kaip į jų rankas atkeliauja kavos tirščiai, pasakojo pašnekovė.
Be to, Utenoje ji pamatė gražią iniciatyvą – įmonė, surenkanti maisto atliekas, į atskirus konteinerius sudeda maišus su kavos tirščiais, telieka juos pasiimti ir gerai išdžiovinti, kad neliktų nė kiek drėgmės, kitaip gali įsimesti pelėsis.
Keramikė šypsosi, kad vasarą išdžiovinti tirščius padeda pati gamta – išskleidus juos ant terasos, išgarina saulė, neprireikia net orkaitės.
Tiesa, vien kavos tirščių dubenėliui ar kitam dirbiniui pasigaminti nepakanka, viena pagrindinių rišamųjų medžiagų yra bičių vaškas, galima naudoti ir įvairias kitas medžiagas, pavyzdžiui, želatiną, kiaušinio baltymą.
„Yra platus spektras rišamųjų medžiagų. Ne visada viskas sulimpa, bet mama per tiek metų jau yra išbandžiusi begalę skirtingų variantų, tad jau turi savo slaptą receptų knygą, kur yra kruopščiai aprašiusi gamybos technologijas“, – šypteli pašnekovė.
Vadina ekologinio meno terapija
Dabar menininkės reziduoja Vilniuje, „Artotekoje“, kur veda dubenėlių gamybos edukacijas, be to, keliauja ir į kitus šalies miestus supažindinti su neįprastu kavos tirščių panaudojimo būdu.
Edukacijos vyksta bent du kartus per mėnesį, dviejų valandų trukmės užsiėmimas kainuoja 30 eurų, tačiau dalis užsiėmimų yra nemokami, skirti tam tikroms grupėms, pavyzdžiui, socialiniams darbuotojams, senjorams, vaikams ir t. t..
Pašnekovė šypsosi, kad atėję į meno studiją svečiai iš pradžių nusistebi, pirmąkart pamatę masę, iš kurios gamins savo norimą gaminį, tačiau pradėję minkyti „tešlą“, kad ši būtų vientisa ir lengviau formuojama, pajaučia visus veiklos teikiamus malonumus – tai Gabija Medeinė vadina ekologinio meno terapija.
„Mes susirenkame ne tik kažką pasigaminti, bet ir atsipalaiduoti, nes ši keramika apima net kelis pojūčius: regą, kvapą, jutimą. Tai ir masažas, kavos tirščiai turi šveičiamąjį poveikį, bičių vaškas tampa kaip rankų SPA ir šildo sąnarius. Pirmą kartą prisilietę prie kavos keramikos masės įvardija šiuos pojūčius: kaip šilta, kvapnu, malonu, kaip gera prisiliesti, minkyti.
Netgi mokau dalyvius, kad kol minko masę, pasimėgautų, kol masė šilta, užsidėtų ant vienos plaštakos pusės, paskui ant kitos, panardintų pirštus, patrintų, nes pirštuose yra daug taškų, kuriuos galime masažuoti“, – pasakojo G. M. Kukevičiūtė.
Pagaminti galima nuo dubenėlio iki kėdės
Vis dėlto paklausta, ką galima pasigaminti iš kavos tirščių ir rišamosios medžiagos mišinio, Gabija Medeinė nedvejodama ima vardyti: žvakides, vazeles, dubenėlius, smilkalines. Tiesa, nepavyktų pasigaminti indų ar įrankių, kuriuos galėtumėte naudoti kasdien, nes jie nebūtų atsparūs vandeniui.
„Dėl to ir kuriame interjero dizaino detales, kurių nereikėtų plauti, naudoti papildomų resursų, bet kurie puikiai tinka, pavyzdžiui, susidėti riešutus, saldainius, juvelyriką – visa tai, kas yra sausa.
Galima pagaminti ir, pavyzdžiui, šviestuvą, tik jau maišant kavos tirščius ne su bičių vašku, o panaudojant kitokią technologiją. Netgi baldus galima pagaminti, viską tinkamai apskaičiavus. Šioje kūryboje diapazonas yra platus – nuo amuletų, kalėdinių eglės žaisliukų, iki kėdės.
Jeigu kyla mintis kažką unikalaus nusilipdyti, visada sakau: drąsiai tai darykite. Kaip ir su keramika, taip ir su kavos keramika – kūrybai apribojimų nėra, bet kaip pagaminsite gaminį, taip jis ir sustings. Tačiau proceso metu, gaminys, veikiamas šilumos, gali būti koreguojamas“, – šypteli.
Iš kavos tirščių gamina net urnas
Menininkių rankose gimsta ir dar vienas itin jautriai paskirčiai skirtas gaminys – urnos. Šis projektas gimė kone atsitiktinai, 2021-aiais, kai socialiniuose tinkluose paskelbus, kad veda edukacijas, su Gabija Medeine susisiekė ekologiškomis urnomis prekiaujanti moteris:
„Urna suyra per pusmetį, nepalikdama jokio neigiamo pėdsako žemei. Taip pat, kad neprieštarautų ekologijos idėjai, dedama ne metalinė kapsulė, o drobinis arba lininis maišelis, urnos puošiamos kombinuotais baltų simboliais.
Urnų yra nuo mažiausios iki didžiausios, yra vien tik smėlinės arba smėlio ir kavos tirščių, su vašku arba be jo – savo atrastas devynias mases įvairiapusiškai pritaikome kūryboje ir vis dar kuriame dizainus, kurių daugelis taip pat yra patentuoti, nekeičiami.“
Pašnekovė sako, kad pati kremavimo idėja jai atrodo subtilesnis mirusiojo palydėjimo būdas, su daugiau pagarbos ir žmogui, ir žemei, todėl ir ekologiškos urnos į šią idėją puikiai įsikomponuoja.
Nors, kaip pastebi ji, žmonės tokias urnas dažnai renkasi vedini ne aplinkosaugos ar tvarumo paskatų – tai dažnai nulemia kita priežastis.
„Urnų pasirinkimas, švelniai tariant, nėra labai subtilus, skoningas menine prasme ir tai, kad rinkoje atsiranda tokių urnų – ar pintų iš vytelių, ar medinių – yra labai gražu. Pasakojame ir skleidžiame žinią, kad čia susijungia ir ekologija, ir menas, ir elementari pagarba žmogui ir Žemei, į kurią jis sugrįžta“, – kalbėjo menininkė.
