• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Garsus šalies keramikas Algimantas Patamsis – vienintelis Lietuvoje savo meno kūrinius dekoruojantis kristaline glazūra. Tokių, kaip Algimantas, skirtingose Europos šalyse yra vos vienetai, kadangi tokia technika reikalauja ne tik didelių lėšų, laiko, kruopštumo, bet ir didelių pastangų. Pastaruosius kelerius metus Algimantas iš molio ėmė žiesti urnas, dekoruotas kristaline glazūra, kuriose lieka įprasmintas visas žmogaus atminimas. 

28

Garsus šalies keramikas Algimantas Patamsis – vienintelis Lietuvoje savo meno kūrinius dekoruojantis kristaline glazūra. Tokių, kaip Algimantas, skirtingose Europos šalyse yra vos vienetai, kadangi tokia technika reikalauja ne tik didelių lėšų, laiko, kruopštumo, bet ir didelių pastangų. Pastaruosius kelerius metus Algimantas iš molio ėmė žiesti urnas, dekoruotas kristaline glazūra, kuriose lieka įprasmintas visas žmogaus atminimas. 

REKLAMA

Dailininkas Algimantas Patamsis į savo studiją, esančią netoli Užupio, pakvietė vieną saulėtą ketvirtadienį. 

Palėpėje įsikūręs menininkas čia praleidžia dieną iš dienos. Čia taip pat yra sudėlioti jo rankomis gaminti meno kūriniai, kurie savo atspindžiu nušviečia visą erdvę. 

Išskirtinė technologija

Keramika Algimantas užsiima apie 45-erius metus. Jis buvo ir yra vienintelis Lietuvoje menininkas, keraminius dirbinius dekoruojantis kristaline glazūra. Šis metodas jį sužavėjo dar studijų metais, kuomet teko mokytis keramikos technologijų. 

REKLAMA
REKLAMA

Vienoje knygoje pamatęs, kad egzistuoja kristalinė glazūra, Algimantas ja susidomėjo dėl to, kad niekas taip ir negalėjo paaiškinti, kuo ji yra tokia ypatinga. „Nuo to laiko taip ir įkliuvau, kad sėdžiu ir dirbu iki pat dabar“, – nusišypso.

REKLAMA

Pašnekovas sako, kad tokių „kristaholikų“, kaip jis, yra ir Latvijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, ir Ispanijoje. Daugiausiai jų vis tik gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Paklaustas, kodėl tokia maža dalis keramikų dirba su tokia technologija, A. Patamsis trumpai ir aiškiai atsako, kad visa esmė slypi technologijos sudėtingume. 

„Šios glazūros nenusipirksi, nes jos niekas negamina dėl technologinių savybių. Viską reikia pasidaryti pačiam: ir išmatuoti, ir tinkamai pasverti, ir sudėtines medžiagas gerai išmanyti, ir tinkamai paruošti deginti. 

REKLAMA
REKLAMA

Kristalinė glazūra dega 1270-1350 laipsnių temperatūroje. Tik pasiekus reikiamą temperatūrą ima lydytis visi komponentai.

Kristalus, kurie rezultate yra matomi, sukuria cinko oksidas, o kad jie pradėtų plėstis, temperatūrą reikia pamažinti iki 1100 laipsnių ir palaukti apie 3-4 valandas, kol kristalai užaugs“, – aiškina technologijos niuansius Algimantas. 

Vyras teigia, kad ši technologija panaši į tai, ką neretai pastebime žiemą ant langų, matydami susidariusius šerkšno piešinius. Tačiau glazūruojant kristalu gaminius, jie kristalus ir šerkšno efektą sukuria ne temperatūrai mažėjant, o jai esant labai aukštai. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Proceso metu iškart niekaip nenumatysi, kur išaugs kristalai, kokio dydžio jie bus, kokių formų. Kartais nutinka net ir taip, kad neišauga nei vienas kristalas, tad tuomet imi svarstyti, kas galėjo turėti įtakos, net jeigu viskas buvo identiškai paskaičiuota, įkaitinta. 

Vienu metu buvau net pradėjęs sekti, koks yra oro slėgis, lauko temperatūra, galbūt šie išoriniai veiksniai turi įtakos visam procesui. Nesuprasi.

REKLAMA

Bet tame ir įdomumas, kad viskas nenuspėjama ir sudėtinga. Tik ištraukus iš krosnies pamatai, kas išėjo, kur ir kiek tų kristalų susidarė. Vieną, ką žinai, tai kokia bus dirbinio spalva“, – priduria.

Be to, A. Patamsis pastebi ir dar vieną fenomeną, kad šiais laikais mažai menininkų vertina ilgalaikes pastangas, stengiasi savo dirbinius parodyti kuo greičiau ir kuo daugiau. 

„Darbas su kristaline glazūra yra iš tiesų labai sunkus. Dabar visi nori įdėti kuo mažiau darbo ir daugiau pasirodyti, tačiau tokie kūriniai nebeturi išliekamosios vertės. Čia yra darbas, didelis darbas.“

REKLAMA

Neretai apie keramiko meno dirbinių išskirtinumą tenka paaiškinti ir klientams, kurie kartais negali pareikšti jokių didesnių pageidavimų, kadangi didžioji jų dalis priklauso ne nuo paties Algimanto.

Sutarti, kokia bus gaminio spalva – įmanoma, tačiau kur ir kaip susidarys kristalai – tai paliekama Dievo valioje.

„Kitas dalykas, kurį visada pabrėžiu žmonėms, yra tas, kad bet koks mano kurtas gaminys yra vienetinis darbas. Niekas kitas negaus tokio pat kūrinio, tik jie patys. To nesugeba atkartoti nei kinai, nei japonai. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, formą galima nukopijuoti, tačiau pačių kristalų išsidėstymo – niekaip. Tai yra absoliutus vienetinis darbas. Nuo to, žinoma, atitinkamai priklauso ir kainos“, – pasakoja.

Kristaline glazūra dekoruotų vazų, lėkščių, dubenėlių ir kitų Algimanto studijoje randamų kūrinių gamyba yra ne tik nepigi, tačiau ir be galo trapi. 

Besilydydama aukštoje temperatūroje glazūra dėl sako takumo gali prilipti ir tuomet darbas nueis šuniui ant uodegos, jo niekaip nebenukelsi.

REKLAMA

„Nors iš vienos pusės viskas atrodo paprasta, tačiau iš tiesų yra be galo sunku. Bet juk tai ir suteikia visą grožį“, – nusišypso.

Išskirtinio grožio urnos

A. Patamsio studijoje galima aptikti ir dar keli, įstabaus grožio gaminius – urnas, į kurias amžinojo poilsio atgula žmogaus pelenai. Apie jų kūrimą Algimantas sužinojo žiūrėdamas kito menininko, kuris taip pat dirba su kristaline glazūra, gaminius. 

REKLAMA

„Pamačiau, kad kažkas daro urnas. Galvoju, kaip įdomu, kaip gražu, gal reikėtų ir man pabandyti. Ir kaip tik kažkuriais metais Lietuvoje, Kėdainiuose, atsidarė krematoriumas.

Pamaniau susisieksiu su įkūrėjais, kuriais buvo Vytenis Labanauskas ir Vidas Andrikis. Susiskambinome, sutarėme padaryti krematoriume parodą. Jų padarėme net kelias, o vieną ir su kolege Giedre Riškute, taip pradėjome bendradarbiauti“, – pasakoja.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Padrąsintas keramikas ėmė gaminti ir urnas. Netrukus iš lūpų į lūpas pasklido ir žinia apie naujus A. Patamsio dirbinius. Pašnekovas sako, kad džiugu, jog vis daugiau žmonių ima vertinti vienetinius gaminius.

Tačiau tokių urnų, kurios yra dekoruotos kristaline glazūra, gamyba užtrunka žymiai ilgiau nei padaryti kitus meno dirbinius. Algimantas pasakoja, kad vien formos padarymui prireikia vienos dienos, o kol molis džiūsta praeina ir savaitė:

REKLAMA

„Tuomet laukia pirmas degimas, prie 980 laipsnių. Išeina baltas biskvitas, o tuomet imu glazūruoti, tai ir vėl atima vieną dieną.

Galiausiai lieka paskutinis deginimas, lauki kol pakyla temperatūra, o tada dedi urną ją peržegnojęs, kad tik ji neliktų broku. 

O taip nutinka neretai, nes glazūra yra taki ir ji varva žemyn, būna taip, kad ji tiek prilimpa, kad nebeįmanoma nukelti darbo. O tada viskas ir nueina perniek. Tame ir yra sudėtingumas.“

REKLAMA

Kainuoja iki 250 eurų

Pagal gaminimo sudėtingumą atitinkama ir kaina. Algimantas sako, kad urnos kainuoja iki 250 eurų, nesvarbu, ar būtų mažesnės, ar didesnės.

Pasak jo, neretai mažesnei urnai tenka skirti kur kas daugiau dėmesio ir pastangų. Įdomu dar ir tai, kad didžiausios urnos sveria ir apie 4 kilogramus.

Be to, Algimantas šypsosi kartais sulaukiantis klausimų, ar urnas šis padekoruoja dar ir teptuku, kad išeina tokios išskirtinės kristalų formos. „Kuomet kristalai išauga, jų nei pagražinsi, nei pataisysi“, – priduria.

REKLAMA
REKLAMA

Dailininkas pasakoja, kad jam pačiam jo meno kūriniai primena įvairius dangaus kūnus, žvaigždes, debesis. Ne veltui ir didžioji dalis jo surengtų parodų yra susijusios su dangumi.

A. Patamsis sako – tikėtina, jog taip yra todėl, kad dažniausiai kūrybinis įkvėpimas jį pasiveja naktį, žvelgiant į žvaigždėtą dangų.

Pasiteiravus, kada bus artimiausia paroda ir bus galima iš arti pamatyti dirbinius, pašnekovas atsako: „Rugsėjo mėnesį bus Seime, o ir vadinsis „Kai įsižiebia žvaigždės“ (šypsosi).“

Taip pat pamatyti ir įsigyti Algimanto dirbinius galima ir laidojimo namuose Vilniuje, Kaune bei Kėdainiuose esančiame krematoriume.

Vyras pastebi, kad vienetines urnas renkasi ir tie, kurie nori įamžinti savo augintinių atminimą. Be to, sulaukus klientų, neretai tenka su jais ir pasikalbėti, kaip urna bus įprasminta. 

„Kažkodėl pas mus dar nėra įprasta urnų laikyti namuose. Pavyzdžiui, Amerikoje pamatyti namuose urną yra labai įprasta.

Vieni jas leidžia į žemę, kiti pasilieka namuose, o dar kiti išbarsto pelenus ir pasilieka namuose urną kaip atminimą. Kiti net ir pasidalina pelenus per kelias urnas. 

Apskritai, pats kremavimas dar nėra toks įprastas Lietuvoje. Tik kai patys pamato, kaip viskas atrodo, įsitikina, kad nėra nei juodų dūmų, nei kažko baisaus.

Atvirkščiai, toks atsisveikinimas yra gerokai paprastesnis. Nereikia matyti nei sužaloto žmogaus karste, tikrai daug lengviau susitaikyti su netektimi“, – dalinasi mintimis. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų