Dabar mergina gauna užsakymų iš įvairių kavinių, veda edukacijas, rengia savo darbų parodas. Kodėl mergina pasirinko šią veiklą bei su kokiais sunkumais jai ten susidurti, mergina pasidalino su tv3.lt portalo skaitytojais.
„Atsakymas į klausimą, kas aš esu, nuolat pildosi. Esu baigusi Vilniaus universiteto Kūrybos komunikacijos bakalauro ir Meno vadybos magistrantūros studijas. Mano keramikos kelias prasidėjo Marijampolės dailės mokykloje ir mamos virtuvėje. Atverdama keramikos krosnį ir liesdama darbus visada savyje jaučiu mažą vaiką ir nenoriu, kad jis kada nors užaugtų”, – taip save pristato keramikė Rugilė.
Papasakok, kaip susidomėjai keramika ir kodėl nusprendei dirbti su šia medžiaga?
Susidomėjau keramika dar vaikystėje – sodyboje tėvai statė koklinį židinį. Pamenu, kad jo gamyba užtruko apie penkis metus, nuolat stebėdavau kaip daro koklius, koks ilgas procesas, kaip derina spalvas. Šie momentai išliko mano atmintyje.
Vėliau po dailės mokyklos baigimo vis sukurdavau keramikos darbų, bet neturėjau savo krosnies ir pakankamai žinių. Būdama universitete, vėl grįžau prie keramikos – pradėjau kurti mamos virtuvėje, vėliau persikėliau į laukuose esančią rastinę pirtelę, kur įsirengiau savo mažas dirbtuvėles. Ten ir gimė pirmieji indai, kūriniai, eksperimentai. Visgi pirtelė buvo per maža, tad kai prasidėjo užsakymai iš restoranų, jiems atlikti reikėjo tinkamos aplinkos, sąlygų, todėl persikėliau į kitas patalpas, kuriose lipdau ir atlieku degimus iki šiol.
Kaip nusprendei, jog savo kuriamus dirbinius nori parodyti ir kitiems žmonėms?
Nebuvo taip, kad nerodžiau kūrinių kitiems. Sunkiau buvo juos parduoti ir priimti idėją, kad šie meno kūriniai taip pat yra darbas, už kurį galiu gauti atlygį. Lipdant niekada negalvojau, kad galiu iš to užsidirbti pinigų ir buvo sudėtinga tai suprasti, nes meno neprilyginu verslui.
Svarbus etapas buvo ir savo nuosavos krosnies įsigijimas, vėliau ir dar didesnės, jau aukštos temperatūros degimams reikalinga krosnis. Pradėjau savo darbus rodyti viešai, kai jau buvau rimtai padirbėjusi su keliais restoranų užsakymais, edukacijomis. Per keturis metus atradau indams tinkamiausią molį ir visi eksperimentai buvo išpildyti techniškai, kai pradėjau dirbti su aukšto degimo temperatūromis.
Kas tau svarbiausia kuriant?
Yra daug amatininkų ir gerai lipdančių žmonių, bet daugelis jų padaro dirbinių ir ieško kur parduoti, nekuria ryšio su žmonėmis. Man visada svarbus žmogus, santykis su juo. Noriu, kad klientai žinotų ką perką, iš kokio žmogaus ir kokia istorija slypi už kūrybos. Todėl pradžioje prisistatau, kaip menininkė, kuri turi istoriją ir kad molis yra tik vienas iš būdų išreikšti save.
Taip pat žmonės dažnai nesupranta koks ilgas tai procesas, kiek reikia bandymų ir eksperimentų sukurti galutinį kūrinį, kiek tai kainuoja laiko ir išteklių ir kodėl keramikos kaina yra tokia. Sunkiausia ir dabar suderinti, rasti kompromisus tarp meno ir verslo. Manau kiekvienam tikram menininkui kyla tokie patys klausimai, kaip išlaikyti balansą ir neprarasti savęs.
Kada žmonės susidomėjo tavo kuriamais darbais?
Daugelis žmonių iš karto skatino mane kurti, kai tik nulipdžiau pirmus savo indus. Pradėjusi veiklą gavau vieno restorano užsakymą, tačiau tuo metu buvo gan baisu, nes nežinojau pakankamai informacijos apie molį. Jie pirmieji patikėjo mano kūryba ir kelionė su jais padrąsino kurti toliau.
Vėliau susidomėjo kiti restoranai, o po to ir aplinkiniai žmonės. Nebuvo taip, kad sugalvojau sukurti savo keramikos verslą, visko prisilipdžiau, viešinau ir žmonės iškart pirko. Daugiau dariau individualius užsakymus, o tada informacija sklido iš lūpų į lūpas.
Kokia tavo mėgstamiausia keramikos technika arba stilius?
Man labai patinka juodoji keramika. Su ja esu dirbusi tik du kartus, tačiau tie kartai labai paliko labai didelį įspūdį. Suprasti kaip rankomis ir malkomis gali kelti temperatūrą, kaip kūriniai dega po žeme, koks ilgas ir įdomus keturiolikos ir daugiau valandų laukimas, krosnies gesinimas šlapiomis samanomis, smėliu...
Šie prisiminimai labai svarbūs. Bet dažniausiai aš kuriu funkcinę keramiką, aukšto degimo keramiką, kurios yra skirtos maistui, o vazos nelaidžios vandeniui. Viską lipdau rankomis, nenaudoju žiedimo ratelio, formų, ar pagalbinių priemonių, nors bandžiau įvairių technikų, bet lipdymas rankomis, kiekvieno kūrinio pakėlimas rankomis, pirštų įspaudai – visa keramikos energija.
Ar manai, jog tavo dirbiniai turi savitą stilių ir dizainą?
Pačiam menininkui sunku kalbėti apie savo kūrinius, bet manau, kad mano kūriniuose atsispindi švelnumas, bet ir šiurkštumas. Jie nėra išlyginti, nušlifuoti, turi daug natūros, žmogaus, pirštų įspaudų, modernių, lenktų, banguotų formų.
Šiuo metu išleista nauja ,,Margės“ kolekcija taip pat kažkas naujo mano kūryboje. Ji yra moderni, bet kaimiška, gali būti panaudo tiek modernioje aplinkoje, tiek sudėti iš lauko surinktas uogas kaime. Mano keramikoje nuolat atsiranda įdubimai, kurie yra smagūs liečiant ar atrandant patogią poziciją rankoms padėti, paiimti kūrinį. Visokia ta mano kūryba, žinoma, kad savita, kažkuo išskirtina ir labai įdomu kaip ji kis eigoje, ką dar sukursiu.
Ką svarbu žinoti, norint pradėti kurti keramikinius dirbinius?
Svarbu žinoti techninius keramikos dalykus, informacijos šioje srityje yra daug, bet ne visi ja dalinasi. Aš kreipiausi į Dailės akademijos dėstytojus iir nuolat ieškojau atsakymų.
Labai svarbu atskirti meninę ir funkcinę keramiką, svarbu pasirinkti tinkamą molį, mokėti jį paruošti, išlipdyti tinkamai, kad džiūvimo procese jis neskiltų, nesiriestų, svarbios ir degimo temperatūros, išlaikymas, bei glazūravimo procesas, glazūrų parinkimas pagal molį ir temperatūrą. Svarbu žinoti ką nori sukurti.
Su kokiais iššūkiais tenka susidurti kasdienybėje, užsiimant šia veikla?
Tu visą laiką esi aplipęs moliu, nuolat apie jį galvoji: ten džiūsta, čia dega, čia iškrausiu, čia pakuosiu, čia glazūruosiu. Molis turi daug etapų, kurie iki galutinio kūrinio trumpiausiai trunka daugiau nei savaitę laiko, kartais dvi. Svarbu derinti laiką, jį valdyti ir nuolat prižiūrėti procesus.
Sunku atsitraukti nuo molio, nes vienus kūrinius krauni, kitus iškrauni, vieni džiūsta, o kiti jau lipdomi. Visas darbas vyksta rankomis, tad tenka susidurti ir su dideliais svoriais, jų nešiojimu, ir kartais gaminiai sutrūksta, sprogsta dėl nežinomų priežasčių. Keramika yra nenuspėjama, bet ji moko kaip praradus paleisti nesėkmę ir vėl kurti iš naujo.
Ar turi ateities planų, susijusių su šia veikla?
Ne tik kad turiu bet ir laukiu ir svajoju, nes keramika visada pasilieka, kad ir kas bebūtų gyvenimo momentas, tuo jau įsitikinau. Įdomu ką dar atrasiu, kur dar keramikos kelias nuves, ką dar sutiksiu ir ko išmoksiu, kokia bus ateities keramikos studija ir kiek galėsiu per keramiką dalintis su žmonėmis.
Daugiau Rugilės darbų galite pamatyti čia: https://www.rugilenesu.lt/
