Gydytojo pastebėjimu, apskritai atsakyti į klausimą, kada prasideda senėjimas, nėra taip paprasta.
„Yra daug bandymų įrodyti, daug neįrodytų koncepcijų, kad senėjimas prasideda nuo pat gimimo, nes ik užgimus prasideda tie procesai, kurie ilgainiui virsta į organizmo autodestrukciją. Tai yra suardymą, kuris yra genetiškai užprogramuotas. Bet kai kas laiko, kad senėjimas prasideda po 20 metų.
Mes, praktikos gydytojai, galvojame, kad tai yra grynai teorinis išvedžiojimas ir senėjimas prasideda žymiai vėliau arba neprasideda niekad ir tokio termino kaip senėjimas, involiucija, nuvytimas nėra“, – „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“ kalbėjo profesorius.
Nuo medicinos priklauso tik 10 proc.
Pasak jo, taip pat ir tai, kad senėjimas prasideda dar embrione, yra gryna teorija.
„Genetiškai determinuotas senėjimas, ką vadiname riedėjimu nuo kalniuko, tik 30 proc. yra sąlygotas genų. O 60 proc. priklauso mūsų pačių – nuo mūsų gyvenimo būdo. Taigi tą senėjimą, spartų nykimą mes galime patys stabdyti“, – kalbėjo J. Fišas.
Tiesa, jis pridūrė, kad nuo medicinos senėjimas priklauso tik 10 proc.: „Bet tai yra labai daug, ir to anksčiau neturėjome – tai visas mūsų medicinos progresas – ir transplantacijos, ir šuntavimai, ir protezavimai, tačiau tai sąlygoja tik 10 proc.“
Profesorius neneigė, kad medicina tikrai užima labai svarbią vietą – yra įvairiausių vaistų, kitų medicininių priemonių, įvairiausių procedūrų ir kitokių organizmo poveikio priemonių, kurios padeda gyventi, padeda būti oriam, sveikam, darbingam, protingam. Tačiau, jo manymu, tai nėra esminis dalykas.
„Jokiu būdu negalime pasitikėti vaistais, tabletėmis, mikstūromis, lašeliais. Dažniausiai tos priemonės, kurios turi svarbią sveikatinimosi reikšmę gyvenimo prailginime, dažniausiai būna tik simptominės, maskuojančios kažkokį ligos požymį, bet ne gydančios. O gydymas jau priklauso nuo mūsų pačių elgsenos ir gyvensenos.
Ir čia būtina pasakyti apie profilaktiką – centas, išleistas profilaktikai, lygus 100 eurų, išleistų gydymui. Tad prevencija yra labai svarbus dalykas. Bet, aišku, jau susirgus gydytojai vaidina didžiulį vaidmenį ir jis nemažėja, bet mes turime didžiulę reikšmę sau padėti“, – pastebėjo J. Fišas.
Negalima jaustis ligoniu
Gydytojas ypač akcentavo tinkamo nusiteikimo svarbą net jei žmogus ir serga: „Noriu pabrėžti ir didelėmis ryškiomis raidėmis parašyti, kad galima sirgti, bet negalima jaustis ligoniu. Optimizmas, geras nusiteikimas, tam tikrų simptomų ignoravimas yra labai svarbu.
Na ir kas, kad suskausta, sugelia, sumirguliuoja, susvaigsta, tu žinai, kas tau yra, naudoji tam tikras priemones, kurias paskyrė daktaras arba kineziterapeutas ar psichologas patarė ir nesijauti ligoniu. Nes optimistai serga žymiai lengviau, atrodo žymiai geriau ir gyvena ilgiau. Todėl galima sirgti, bet negalima jaustis ligoniu.“
„Noriu pabrėžti ir didelėmis ryškiomis raidėmis parašyti, kad galima sirgti, bet negalima jaustis ligoniu. Optimizmas, geras nusiteikimas, tam tikrų simptomų ignoravimas yra labai svarbu.“
Jis pridūrė, kad laimingi tie žmonės, kurie turi artimąjį šalia, kuris gali paguosti, užjausti, tačiau per daug pataikauti ligoniui ir pačiam sau jis nepatarė.
„Per daug pataikauti nereikia, nes atsiranda perdėtas skundimasis. Artimo žmogaus paguoda turi būti ramstis, o ne dar gilinti ligą. Brangių artimųjų turėjimas, meilė yra labai svarbūs dalykai tą labai dažnai ignoruojame, atrodo, kad kaip gerai – vienas esu, laisvė man, kalbos, nėra, laisvės visiems reikia, bet tokia gryna vienatvė dažnai yra pražūtinga. Vieniši žmonės, ypač vyrai, gyvena žymiai trumpiau“, – kalbėjo neurologas.
Pirmiausia – rūpestis kitais
Paklaustas, kur tada rasti „aukso viduriuką“, kad ir savęs per daug neišeikvotum, bet ir be reikalo nesiskųstum, profesorius atkreipė dėmesį, kad atskirai reikia kalbėti apie rūpestį savimi ir egocentrizmą.
„Man visiškai nesuprantama ta sena maksima, kad pirmiausia reikia mylėti save. Tai tokia egoizmo apologetika ir tokios kalbos nėra teisingos. Nes savisaugos instinktas yra visų pirma instinktas, jį turi ir gyvūnas, ir žmogus. Bet mes pirmiausia esame socialinė būtybė ir pirmoje eilėje yra rūpestis kitais, savęs atidavimas, nes kiek tu atiduodi, tiek ir gauni.
O tokie egocentriški žmonės yra nesimpatiški, jų niekas nemyli. Bet, kalbos nėra, savimi rūpintis reikia. Ir čia pereinam prie įvairių biologinių dalykų – reikia rūpintis psichine ir fizine būkle, bet tai neturi būti kitų žmonių sąskaita“, – kalbėjo J. Fišas.
Kita pervargimo pusė
Tuo metu jis pirminė, kad perdegimo sindromas žmones lydėjo visais laikais: „Pervargimas pas visus visada yra, visi patiria stresą. Bet tam turi būti išmintinga prevencija – turi būti atostogos, geri santykiai, draugavimas, bendravimas, poilsis, pareigų pasiskirstymas, kad būtų galima to išvengti. Jei imame patologinę, sociopatinę asmenybę, darboholikus, tai jie nusivaro, bet tai yra patologija. Tokie žmonės ateina išsekę kaip lapai.“
Kita vertus, pasak jo, yra kita to pusė – kurį laiką tokiu ritmu galima padirbti, per tai gimsta ir didieji atradimai.
„Jei toks sekinantis darbas motyvuoja, tai organizmas kažkaip prisitaiko, jei yra motyvacija, teigiamos emocijos, tai tegu ir pervargimas yra, kortizolio išsiskyrimas, simpatinė nervų sistema perdirginta. Tokie žmonės daug pasiekia, čia yra kita šios problemos pusė. viena vertus, tokie žmonės nusivaro, kita vertus, visi didieji atradimai, kūriniai – viskas yra sukurta tokių darboholikų, kurie savęs negailėjo. Bet juos motyvavo ir mes kelis šimtus metų po to grožimės to rezultatais“, – pastebėjo gydytojas.
„Nėra jokios statistikos, kuri parodytų, kad tie, kurie fanatiškai daug dirba, gyvena trumpiau. Taip, jie labai dažnai perdega. Bet, atvirkščiai, kai kurie jų taip siaubingai save atiduodami gyveno žymiai ilgiau už tuos vidutinius, gyvenančius ramiau, sveikai besimaitinančiai, savimi besirūpinančiais.“
Pasiteiravus, kur daugiau tiesos – ilgaamžiškumo sulaukia tie, kuria daugiau dirba, turi kažkokius tikslus, ar kurie gyvena ramesnį gyvenimą, J. Fišas neišskyrė kurios vienos grupės.
„Vienam žmogui vienas variantas yra sveikas, kitam – kitas. Ramus, kantrus, nuoseklus darbas, poilsis reikalingas visuomenei. Tai – tam tikra klasė, kuri visuomenei labai naudinga. Tarp kitko, nėra jokios statistikos, kuri parodytų, kad tie, kurie fanatiškai daug dirba, gyvena trumpiau. Taip, jie labai dažnai perdega. Bet, atvirkščiai, kai kurie jų taip siaubingai save atiduodami gyveno žymiai ilgiau už tuos vidutinius, gyvenančius ramiau, sveikai besimaitinančiai, savimi besirūpinančiais“, – aiškino gydytojas.
Pacientai – labiau neurotizuoti
Paklaustas, kaip apskritai pasikeitė neurologiniai pacientai vos tik pradėjus gydytojo darbą prieš ne vieną dešimtmetį ir dabar, jis patikino, kad pokyčių pastebi.
„Yra daugiau neurotizacijos, depresijos šešėlių, panikos atakų, kitoks psichiatrinis aspektas atsirado. Tie ligoniai, kurie buvo anksčiau, pavyzdžiui, su išeminiu insultu, ir dabar, tai dabar jų kiek psichika kitokia, požiūris į ligą, laukimas išeities, kas laukia, kas bus. yra truputėlį pasikeitę ir nepasakyčiau, kad lengviau. Tai čia kalbant apie sunkius ligonius. Bet, laimei, tam tikrų sunkių ligų atvejais – epilepsijos, išsėtinės sklerozės gydymo progresas yra labai matomas ir labai palengvina ligonių būti. Jaunesnių ligonių neurotizacija, degimas, perdegimas labai neurotizuoja, jaunimui labai išderina nervų sistemą“, – kalbėjo profesorius.
Jis taip pat patvirtino, kad jaunėja ir insulto atvejai. Tačiau neurologas iškart priminė, kad tai yra kardiovaskulinių ligų pasekmė, o siekiant joms užbėgti už akių vykdoma valstybės lėšomis apmokama prevencijos programa, kuria būtina naudotis.
Tai pat jis patarė įtariant kažkokį negerumą būtinai atlikti tyrimus.
„Patys žmonės, įtardami kažkokį negerumą, neperdėtai, kiek įmanoma objektyviai, turi būtinai prašyti, kad būtų atliekami tyrimai. Jei ir sako kad negalima padaryti magnetinio rezonanso, ligonių kasa neapmokės, ne tas ligos kodas, eiti į privačią gydymo įstaigą.
Nes kiek mes randame tokios patologijos, kuri laiku nustatoma yra pilnai išgydoma – disko išvaržos, augliai, reikia daryti tyrimus ir jei poliklinika nedaro, reikia susirasti galimybę pasidaryti už savo pinigus“, – patarė J. Fišas.
Maistas tapo „negyvu“
Nors gali susidaryti įspūdis, kad nebėra sveikų jau net vidutinio amžiaus žmonių, daugelis vyresni nei 50 metų vartoja įvairius vaistus, J. Fišas čia atkreipė dėmesį į kelis aspektus.
„Čia ir truputėlį hiperbolizuojame, esame per daug susirūpinę ir per daug siekiame sveikatinimo, idealios sveikatos neatsižvelgdami į gimimo metus. Kitas veiksnys – vyksta labai didelis oksidacinis stresas. Tie antioksidantai, tos medžiagos, kurios kovoja su laisvaisiais radikalais, blogomis molekulėmis, jų maiste yra žymiai sumažėję. Nes yra Anglijos paskelbti tokie duomenys, kad braškėse yra 67 proc. mažiau vitamino C nei anksčiau, ir visur kitur – brokoliuose, avokade ir visur kitur.
Tai yra užslėptas alkis – tai, ką mes valgome, yra ne tai, ko mums reikia, gauname tuščias kalorijas, negyvą maistą, kuris visiškai neturi teigiamų nutricientų. Atrodo, vaisiais, daržovėmis, pirktais ekologiškų produktų parduotuvėje, maitinuosi, o, pasirodo nieko, nėra vertės“, – kalbėjo neurologas.
Nors tada ir vaikymasis ekologiškų daržovių gali pasirodytų bevertis dalykas, pašnekovas teigė, kad tai vis geriau nei parduotuvėse ant lentynų tonos negendančių produktų, kurių galiojimo terminas ilgiausias.
