Vaizdo įrašu, kuriame skamba įdainuotos Agnės Jagelavičiūtės eilės, su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais pasidalinęs gargždiškis Jonas Blagnys sako, kad kol kas tai nėra tik paprastas, juodraštinis variantas.
„Studijoje ruošiame tikrą muzikinį įrašą su pragrojimais, su saksofonu, o pabaigoje, vietoj švilpavimo, žadame užbaigti su smuiku“, – pasakoja jis.
Vyras tikina, kad muziką eilėms jis pradėjo taikyti prieš Naujuosius metus, po to, kai šios po Agnės Jagelavičiūtės mirties paplito socialiniuose tinkluose.
„Nuo pusės eilėraščio pradėjau niūniuoti melodiją. Dabar tik šlifavau. Labai noriu, kad Agnės eilėraštis suskambėtų, ji to verta...“ – dalinasi Jonas.
Savo asmeninėje „Facebook“ anketoje vyras dalinasi ir kitomis savo dainomis. Pasak jo, viena gražiausių – „Aš noriu pasimelst“, kuri buvo sukurta įdainuojant Vaclovo Matažinsko eiles.
Širdį veriančios meilės eilės
Anapilin iškeliavusi Agnė Jagelavičiūtė paliko neišdildomus prisiminimus. Bičiuliai dar ilgai prisimins pokalbius su ja, jos patarimus bei drąsias įžvalgas. Po savęs ji paliko daugybę citatų, minčių, kuriomis šiuo metu dalijasi tūkstančiai žmonių socialiniuose tinkluose.
Vienas tokių – Agnės Jagelavičiūtės parašytas eilėraštis meilei. Šiuo eilėraščiu garsi moteris pasidalijo 2022 metais, švento Valentino dienos proga.
„Tu man šį kartą nieko nepirk – / Supakuok į baltas dėžutes / Viską, ką tik galėtum / Kada nors padaryt dėl manęs.
Į vieną įdėki raštelį, / Kad net jei pasaulis sustos, / Nors apaksiu, išeisiu iš proto – / Nepaliksi manęs niekados.
Į kitą sudėk mūsų muziką, / Kurios nesupranta kiti – / Tą, kur šnibždi man į ausį, / Kai mane nuogą glaudi.
Dar į vieną įdėk pirmą kartą, / Kada mane pamatei – / Tą stebuklą, kurie nesugrįžta, /Net jei burtų lazdelę laikai.
Į didesnę gali supakuoti / Savo paslaptis: nes tu žinai, / Kad ir kas su mumis atsitiktų – / Ši dėžė bus saugi amžinai.
Aš norėčiau dar rasti ir kvapą, / Bet šiandien – ne kvepalų... / Jeigu mirti iš meilės – paskęsčiau / Jūroje tavo kvapų.
Dar vienoj aš rasti norėčiau / Pripaišytų mažyčių akių. / Net jei piešti visai tu nemoki – / Juk žinai, kad tai nesvarbu.
Tas akis – ne pieštas, o gyvas – / Aš akimirką jau pamačiau, / Kai žiūrėjai į mane, amžinybę, / Ir sakei – nebelaukim daugiau?
Ir į vieną sudėki man „myliu“ – / Kiek telpa, net jei reiks paslėgt: / Tu gali juos sudėti šnibždėtus / Ir dar tuos, kur norisi rėkt...
Aš žinau, vienoje iš dėžučių / Bus ir ašarų, bus ir skausmų... / Šitą tiktai aš norėčiau / Atidaryti kartu.
Kad galėtum man pasakyti – / Baik, nerimta juk tai. / Kad mane apkabinęs drebėtum – / Tu mane ne taip supratai...
Į dar vieną dėžę įdėki / Pažadą visų pažadų: / Tu man niekada nemeluosi, / Kad ir kaip bebūtų sunku.
Paskutinėj dėžutėj aš noriu / Rasti raktą nuo tavo namų. / Ne nuo tų, kur iš plytų ir durų. / Tų tikrų. / Ir aš ateinu.
Myliu. / Su meilės mėnesiu. Agnė Jagelavičiūtė.“