Jautrūs prisiminimai žmonių lūpomis skamba ir dabar. Artimų draugų atmintyje išlikę aistringi pokalbiai su A. Jagelavičiūte mena ilgesingas dienas, jautrias gyvenimo akimirkas ir patirtis.
Kad Agnė aistringai mokėjo mylėti kitus – nėra jokios abejonės. Nė vienas nesudvejotų ir tuo, kad ji gyveno čia ir dabar, neatidėliodama, mylėjo kiekvieną veiklą, į kurią pasinerdavo.
Apie gražiausius ir įsimintiniausius pokalbius, prisiminimus, atmintyje visam gyvenimui įstrigsiančius momentus ir išmoktas pamokas naujienų portalui tv3.lt pasakojo vieni artimiausių velionės aplinkos asmenų.
Mintyse išliks visad
Vienas jų – buvęs mylimasis, režisierius Oskaras Koršunovas. A. Jagelavičiūtės mirties prislėgtas vyras pasakoja, kad jo gyvenime yra daugybė žmonių, apie kuriuos jis nuolat galvoja ir nesvarbu, ar jie gyvi, ar mirę.
„Jie visuomet yra su manimi. Nebūtinai jie šalia manęs gyvena, nebūtinai dažnai matomės. Vienas tokių žmonių visada buvo Agnė. Apie ją aš nuolat galvodavau, ji būdavo mano mintyse, Tas pats išlieka ir dabar, ir taip bus – visada“, – sako jis.
Anot O. Koršunovo, už uždarų durų Agnė būdavo visuomet nuoširdi, o ir visuomenės akyse ji neslėpė to, kokia ji buvo iš tiesų.
„Ji buvo tokia, kokia yra. Viešumą ji visuomet suvokė kaip tam tikrą sceną, kurioje vaidindavo tai vienus, tai kitus vaidmenis. Gyvenime ji visame kame buvo aistringa – ir meilėje, ir darbuose.
Žinoma, scenos užkulisiuose matydavai ir nerimą, ir pergyvenimą, ir nuovargį, ir net norą atsitraukti nuo tos scenos. Iš vienos pusės, ji buvo viešas žmogus, nuomonės formuotoja, pozuodavo žurnalo viršeliams, bet jos dėmesį traukė ir gilesni dalykai.
Ji galvojo ir apie knygos rašymą, norėjo ir detektyvus rašyti. Ji galėjo, mokėjo tą daryti. Net ir nuo tų senų laikų, kai ją pažinojau, ji vis svarstė – arba atsiduodavo visai tai scenai, arba norėdavo atsitraukti“, – tikina režisierius.
Pasiteiravus, ar šiuo metu palaiko ryšį su velionės mama Nijole Jagelavičienė, O. Koršunovas sako, kad su ja jis visuomet buvęs geruose santykiuose, pastarąjį kartą daug bendravo per laidotuves. Visgi, šiuo metu jis teigia, kad nuo bendravimo jį atitolina patirta rankos trauma, dėl kurios tenka atidėti susitikimus su kitais.
Romantiška meilės istorija tarp Agnės ir Oskaro užsimezgė 2008 metais, tačiau, kaip tikina pašnekovas, jis Agnę pastebėjo dar 2002 metais, kuomet ji dalyvavo pirmajame Lietuvoje realybės šou „Akvariumas“:
„Kažkada eidamas su draugu pamačiau ją pro „Akropolio“ vitriną, kuomet ji dalyvavo „Akvariume“. Prisimenu, kad tą kartą draugui sakiau: „Va, matai – čia bus mano žmona.“
Po to su Agne mes susitikome tik po gerų 6-7 metų visai kitame pasaulyje, aš jos net nepažinau. Mūsų pokalbis užsimezgė „InVino“. Tuo metu vyko gastrolės Graikijoje, ir taip išėjo, kad ji atvyko būtent į jas. Taip viskas ir prasidėjo...“
Kalbėdamas apie laikotarpį, kuomet palaikė romantiškus ryšius, O. Koršunovas sako, kad tarp jų kartais jautėsi net ir tam tikra konkurencija, kuris kurį daugiau ko išmokys.
„Tiesą pasakius, mes turėjome daug panašumų. Mūsų skirtinguose pasauliuose svarbus buvo atsidavimas, perfekcionizmas. Ji mane daug ko išmokė apie skonį, madas, maistą, tam tikra prasme net ir socializavo mane, nes buvau savotiškas per savo meną nuo visų atsiskyręs jaunuolis, šamanas.
Ji gyveno pasaulietiškame pasaulyje, gerai išmanė jo taisyklės, supažindino su eile žmonių. Žinoma, tas pats vyko ir jai. Abu mes buvome labai panašūs, tik iš dviejų skirtingų pasaulių“, – kalba vyras.
Mokė svarbiausio – gyventi čia ir dabar
Ilgametė Agnės Jagelavičiūtės draugė, verslininkė Agnė Grigaliūnienė atvira – šis mėnuo buvo kupinas įvairiausių emocijų: galvoje sukosi daug minčių ir prisiminimų, buvo ir ašarų, ir juoko, prisiminus gražiausias akimirkas kartu.
Ji skaičiuoja, kad susitiko jos prieš daugiau nei du dešimtmečius. Ir iškart tarsi magnetas patraukė viena kitą:
„Kai susitikome, mums buvo beveik 20, bet buvome abi panašios – garsiai besijuokiančios rėksnės. Susitikome klube, turiu vieną labai ryškų atsiminimą: kai pradėjome kalbėti, apsidairę supratom, kad klube nebėra žmonių ir valytojas jau valo grindis. Iškart labai „sukibom“.“
Kartu jos ir dirbo, ir bičiuliavosi, o per ilgus draugystės metus neišvengiamai buvo visko: ir nuoširdaus džiaugsmo, ir pykčių, ir pokalbių iki paryčių, ir nekalbadienių.
„Tai buvo tikra draugystė, su tikromis nuoskaudomis viena kitai, su tikra laime viena kitai. Mūsų draugystė buvo rupi kaip lietuviška duona“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Nugrimzdama į nerūpestingos jaunystės prisiminimus, A. Grigaliūnienė šypteli, kad kiekvienas susitikimas būdavo linksmas, žengiant į brandą – visada skanus. Visą gyvenimą atmintyje išliks vasaros vakarai sodyboje, kur jos suremdavo pečius ir rengdavo tikrą skonių fiestą visiems susirinkusiems. Iš A. Jagelavičiūtės išmoktos pamokos kasdien primins apie ją ir paprasčiausiuose dalykuose.
„Man ji išliks ir kiekvieną dieną gyvena mano virtuvėje. Aš mėgstu gaminti ir domiuosi maistu, tad Agnė po mano mamos buvo pirma rimta mokytoja ir patarėja virtuvėje. Ji išliks labai, labai paprastuose dalykuose – nuo cannelloni makaronų padažo iki to, kad visada reikia gaminti tvarkingai“, – šypteli ji.
Ilgesys dar ilgai spaus krūtinę, o, kol vieni dalykai primena apie ją, kiti palieka tuštumą. Kad ir kaip bebūtų paradoksalu, kasdienybėje labiausiai pritrūksta to, kas kartais atrodydavo nepakeliama:
„Visą laiką ji mane šokiruodavo savo tiesumu, nors aš taip pat buvau ir esu tiesi, bet niekada nebuvau tiek tiesi, kiek ji. Mane visuomet tai labai žavėjo.
Kartais mes dėl to pykdavomės, bet dabartinėje perspektyvoje, ypatingai kalbant apie tai, kad jau praėjo mėnuo, kai jos nėra, paradoksalu, kad tie dalykai, kurie mane kartais erzindavo jos būde – tų dalykų ar dabar labiausiai ilgiuosi.“
Apžvelgdama prabėgusius draugystės metus, pašnekovė jautriai priduria: „Ji visada išliks mano atmintyje ir širdyje“. Ji nedvejodama sako, kad A. Jagelavičiūtė buvo fantastiškai ryški asmenybė. Ir nors tokių žmonių pasitaiko pramogų verslo ir meno pasaulyje, toli gražu ne kiekvienas palieka tokį gilų antspaudą.
„Agnė padarė didelę įtaką. Agnė buvo labai, labai ryški ir liks tokia mūsų atmintyje, nes, tragiška, bet mirė jauna, o tokie žmonės, man atrodo, ypatingai lieka atmintyje kaip vulkanai, kaip nesusitaikantys, kaip nuolatos klausiantys, ieškantys, kuriantys“, – kalbėjo A. Grigaliūnienė.
Nekonformistiškai tiesi, ryški ir ypač talentinga – tarsi deimantas, kurį sukant prieš šviesą pasimatydavo vis naujas talentas. Ji pasižymėjo tuo, ko niekas neišmoko, kas natūraliai įaugę kraujyje:
„Kokį bruožą ji turėjo ir turės visuomet – ji turėjo labai gerą vidinį skonį visame kame, viskas, ką ji darydavo, būdavo su kokybe. Tokios kokybės neišmoksi.
Visuomet tai pasireikšdavo net mažiausiuose dalykuose, net ir, pavyzdžiui, stalo padengimas – jis visą laiką buvo išieškotas ir tai buvo tokia šventė, bet ji buvo natūrali, tarsi viskas vykdavo tarp kitko. Tai buvo tokio kūrybiškumo žmogus, kuris niekus paversdavo nuostabia forma ir turiniu.“
Tačiau užvis labiausiai A. Jagelavičiūtė draugus ir kiekvieną mokė svarbiausio – gyventi čia ir dabar, daryti tai, ką norisi, nešvaistyti laiko dalykams, kurie neteikia džiaugsmo:
„Tai priminimas, kaip viskas yra trapu ir kaip viskas gali greitai pasibaigti. Ir kad reikia gyventi čia ir dabar, reikia daryti, ką nori. Nes kito kelio nėra. Ji yra pati geriausia to mokytoja. Norėjo būti pop žvaigžde – buvo pop žvaigžde. Norėjo grįžti į meną – gaila, kad negrįžo pilna koja, nespėjo grįžti. Norėjo gimdyti vaiką – gimdė, norėjo tuoktis – tuokėsi, skirtis – skyrėsi.
Aišku, mes turbūt visi turime tam tikrų situacijų, kurios yra sudėtingesnės ir ne taip paprastai išsprendžiamos, bet ji imdavo jas ir spręsdavo. Pasižiūrėdavo į savo didžiausias baimes atviromis akimis.
Ne veltui ji viešai kalbėjo apie savo psichologinę būseną ir jos žeminimą, apie socialinių tinklų žalas ir vertes. Ji darė, ką nori. Man tai yra didžiulis pavyzdys, didžiulė pamoka ir priminimas, kad aš turiu gyventi. Ji mokėjo gyventi.“
Ji buvo laisva, galėjo daryti, ką nori
Jautriais žodžiais apie bičiulės mirtį, kiek anksčiau naujienų portalui tv3.lt dalinosi ir stilistės ilgametė draugė, drabužių dizainerė Agnė Kuzmickaitė. Jos prisiminimai apie Agnę – patys geriausi.
„Jauna ir graži moteris, pačiame žydėjime. Tai tikrai neteisinga“, – kalbėdama apie draugės mirtį sakė dizainerė.
Paskutinį kartą jos žodžiu persimetė per A. Kuzmickaitės kolekcijos pristatymą, kuris vyko dar lapkričio mėnesį. Moteris itin žavėjosi A. Jagelavičiūte. Anot dizainerės, ji buvo vienas iš nedaugelių žmonių, kurie gali ir nebijo daryti tai, ką nori.
„Jei reiktų apibendrinti, manau, kad ji buvo vienas iš tų žmonių, kurie stengėsi daryti kuo mažiau kompromisų gyvenime ir maksimaliai siekti būti atvira, nuoširdi. Ji buvo laisva ir galėjo daryti tai, ką iš tiesų nori. Ne kiekvienas gali sau tai leisti ir turėti tiek drąsos. Bet Agnė buvo tokia. Manau, kad įdėdama tiek pastangų ji tiesiog siekė būti laiminga“, – dalijosi dizainerė.
Nors ir gyvenimo keliai tarp moterų dažnai išsiskirdavo, pašnekovė tikina, kad jas siejo draugystė ir palaikymas. Agnė Jagelavičiūtė būdavo dažnas svečias ir jos kolekcijos pristatymuose, negailėdavo kitiems gražių žodžių.
„Pažinojau ją gan ilgai, bet mes nebuvome labai artimos draugės, kurios kasdien susiskambina ir susirašo. Kai gyveni suaugusiojo gyvenimą, tai – natūralu. Bet ryšys tarp mūsų buvo. Stengėmės viena kitą palaikyti per svarbius gyvenimo įvykius, renginius, pristatymus“, – neslėpė ji.
Anot A. Kuzmickaitės, Agnė turėjo unikalią savybę kituose pamatyti potencialą ir niekada nesidrovėdavo atiduoti savo pagyrų:
„Agnė mokėjo labai draugiškai padrąsinti, ji sugebėdavo žmoguje, reiškinyje įžiūrėti esmę – taip galėdavo dar labiau padrąsinti, pagirti tavo esminę savybę. Ji turbūt dėl to buvo tokia populiari ir mėgstama, nes visad sugebėdavo išartikuliuoti žmonėms tai, kas išties aktualu tuo momentu. Ji visada pataikydavo į dešimtuką.
Man labai patiko, kad ji mokėjo labai moteriškai palaikyti. Pati jutau, kad jai nebuvo problema pasakyti kitai moteriai komplimentą, padrąsinti gražiai atrodyti. Ji į tai nežiūrėjo kaip į konkurenciją“, – liūdnai šyptėjo ji.
Nusipurtydavo ir eidavo toliau
Daugumai žmonių A. Jagelavičiūtė į atmintį liks įsirėžusi kaip aštrios retorikos moteris, nebijojusi sakyti tiesos į akis. Tačiau mirusios menininkės kolegos ir draugai buvo pratę prie tokio Agnės būdo.
„Kadangi buvo tokia stipri, stipraus balso ir ją kažkaip laikydavo visi rėksne, paviršutiniška, bet buvo labai gili, jautri visiems draugams, ir tai buvo žmogus, su kuriuo neįmanoma susipykti, turbūt, bet kas, kas pykdavosi aplink, ji buvo ta, kuri eis taikyti“, – anksčiau naujienų portalui tv3.lt pasakojo Agnės draugė Jurga Klimaitė-Riebling.
Anot velionės draugės, visa tai, ką Agnė turėjo, buvo išsikovota jos pačios, nes likimas, deja, tačiau nelepino.
„Gyvenime jai teko labai daug ką patirti: ir tėvo žūtį, ir kai lieki paauglė, ir savo gyvenimą konstruoji, tai ją užgrūdino, ir ji vėliau gyvenime, matomai perėjusi tuos sunkumus dar labai jauname amžiuje, ir toliau mokėjo atmesti tai, kas nėra tokios gyvybiškai svarbios temos, kažkokios paskalos, kažkokie skandalai, negi tai taip labai jau čia svarbu.
Populiarumas turi savo kainą, ji ją mokėjo, nebuvo pratusi gyventi skolose, šiuo atveju už atvirumą irgi likdavo be skolų tame viešajame gyvenime ir priimdavo visus tuos komentarus, visas tas pašaipas, bet labai mokėjo tarsi nusipurtyti ir nueiti toliau, nelaikydavo širdyje“, – kalbėjo J. Klimaitė-Riebling.
Tą kartą Jurga pasakojo nesuvokianti, kas nutiko. Atrodo, kad plaučių uždegimas pakirto nepakertamą žmogų. Visgi, ji iškart pabrėžė, kad liga smogė žaibiškai.
„Kai pirmasis skambutis pranešė, kad jinai guli reanimacijoje, kad tai plaučių uždegimo komplikacija, kažkaip net atrodė, kad kalbame ne apie tą Agnę, nes jos niekas negali įveikti, tuo labiau plaučių uždegimas.
Bet labai greitai atėjo kitas skambutis ir jis pranešė kitą dalyką...“ – minėjo Jurga Klimaitė-Riebling.
