Paklausus ar psichologė pastebėjo pokyčius tėvų elgesyje ir požiūryje į vaikų auklėjimą, kurie gali būti siejami su technologijų naudojimu, ji atsako, kad technologijos atvėrė daug nuomonių, ko tėvai gali pasiekti vaikų auklėjime.
Taip pat mamos ir tėčiai tapo dar labiau idealistiški: vaikus auklėti nori tobulai, permąsto, koks vaiko elgesys yra teisingas ar neteisingas.
Kokią įtaką technologijos daro vaikų psichikai?
Visgi V. Bartkutė-Vyšniauskienė pamini, kad yra ir teigiama technologijų naudojimo pusė: „Tėvai ieško daugiau atsakymų apie vaikų auklėjimą ir jis tapo sąmoningesniu. Mamos ir tėčiai dažnai mąsto ar vaikų elgesys priimtinas, kaip teisingai reaguoti į tam tikras situacijas, koks elgesys paskatino vaiką sureaguoti vienaip ar kitaip. Jei šią informaciją atsirenkame atsakingai ir ją vertiname sąmoningai, ji yra labai naudinga.”
Psichologė sako, kad technologijų naudojimas gali būti rimta problema, tačiau ji išryškėja tik tuomet, kai tėvai laiką leidžia užsiimdami nenaudinga veikla.
„Tai kenkia ir atima kokybišką laiką, kurio mažiesiems pradeda trūkti. Jei vaikas būna šalia, kai tėvai bereikšmiškai naudojasi telefonu, to negalima vadinti laiko leidimo su vaiku” , – sako V. Bartkutė-Vyšniauskienė.
Psichologė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė pasakoja, kad yra kelios priežastys, kodėl tėvai neskiria kokybiško laiko vaikams.
„Pirma, ne retai po sunkios darbo dienos tėvai ieško kaip pabėgti nuo rutinos, kai nejausdami pradeda naršyti telefone. Antra, žmonės bijo atsitraukti nuo technologijų, nes gali praleisti svarbius įvykius. Tada yra didelis poreikis viską žinoti, girdėti, o vaikas tuo metu nėra įdomus, galintis tiek daug duoti ar pasakyti”, – teigia ji.
Technologijų naudojimas gali formuoti priklausomybę
Paklausus kokią įtaką technologijos gali daryti vaikų psichikai bei augimo procesui, psichologė atsako, kad tai formuoja priklausomybę technologijoms, mažina tarpusavio ryšį su tėvais. V. Bartkutė- Vyšniauskienė išryškina, kad kai mamos bei tėčiai nesupranta, kodėl vaikai naudojasi telefonais, plančetėmis ar kompiuteriais, reikia prisiminti, jog vaikai stebi suaugusiųjų elgesį ir jį atkartoja.
„Naudodamiesi technologijomis, tėvai praranda kokybišką santykį su vaikais, o kai jie užauga, supranta, kad neturi apie ką kalbėti. Po to ateina laikas, kai tėčiai ir mamos nori su vaiku bendrauti, bet jis nebenori.
Tokiu atveju, tikriausiai, buvo padaryta klaida, kai tėvai vaidino, jog bendrauja ir kuria ryšį, užsiimdami bendra veikla. Kai konsultacijose tėvų paklausiu kada yra jūsų bendras laikas – galbūt tai sekmadienio pusryčiai ar išėjimas pasivaikščioti, labai dažnai girdžiu, kad tokio laiko tėvai neskiria”, – sako psichologė Viktorija .
Psichologė teigia, kad tokiu atveju, kai vaikai negauna dėmesio, jie pradeda mąstyti, kad kažkas su jais negerai, kai mama ar tėtis nenori kalbėtis, leisti laiko kartu. Taip formuojasi nesaugumo jausmas ir atveria kelią į savivertės problemas.
Tėvams sunku priimti neigiamas vaiko emocijas
Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė sako, jog nors yra daug įvairių nuomonių nuo kiek metų vaikams rekomenduojama naudotis technologijomis, tikslas yra šias priemones kuo labiau nutolinti ir rasti kitų priemonių kaip užimti vaiką. Psichologė pamini, kad reikia suprasti, jog technologijos turi žalingą savybę – yra labai įtraukiančios, todėl tėvams reiktų nubrėžti ribas, kiek galima jomis naudotis ir atrasti kitas, vaikui įdomias veiklas, kurios būtų tokios pat įdomios kaip ir technologijos.
„Problemų nekyla, kuomet mes technologijas su tinkamomis programomis, kurios skatina vaiko raidą, vystymąsi, įtraukiame į vaiko kasdienybę.
Jeigu tėvai ieško būdų kaip nuraminti vaiką ir pajungia animacinį filmuką, nori kuo daugiau ramybės, tai leidžia vaikui suprasti, kad kai jis gyvenime jausis blogai, gali paimti telefoną, kompiuterį ir pasijus geriau – taip tėvai padeda formuotis priklausomybei”, – teigia ji.
Psichologė sako, kad tėvams yra sunku priimti neigiamas vaiko emocijas, elgesį ir dažniausiai bandydami nuraminti vaiką, jie pasitelkia technologijų pagalbą. Pavyzdžiui, valgant kavinėje, skrendant lėktuvu.
„Taip įstatome vaiką į tam tikrus rėmus ir tikimės, kad jis elgsis taip kaip priimtina tėvams. Tai yra didelė problema, kad tėvai patys būdami perfekcionistais, nepriima minties, kad vaikas yra vaikas ir jis gali paklausti kažko nepatogaus, neįprastai sureaguoti ir nebūtina to slopinti”, – sako Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė.
