Prie Kūčių stalo – ryšys su artimaisiais
Daugelis didžiųjų metų švenčių lietuviams nepraeina be mirusių artimųjų pagerbimo, o tai rodo stiprų mūsų ryšį su giminėmis ir suvokimą, kad artimieji yra ne tik tie, kurie tą akimirką esti šalia – mūsų artimųjų ratas yra gerokai platesnis.
„Kad ir kaip mūsų senosios šventės bebūtų pervadintos, jos tebeturi labai stiprų senąjį pagrindą. Mūsų pagrindinės šventės visgi yra pagoniškos, ir tradicijos bei papročiai – atsinešti iš senovės.
Štai kad ir susėdimas prie Kūčių stalo – sėdame su artimiausiais žmonėmis, giminėmis, kartu ir mirusiais. Mūsų protėvių supratimu mūsų šeima, giminė apima ne tik gyvuosius, bet ir mirusius. Tai yra viena iš pagrindinių mūsų senojo tikėjimo sampratų, kuri yra išlikusi iki dabar. Per Kūčias padėdami lėkštelę, dalindamiesi maistu su mirusiais, mes būtent tą ir suvokiame – kad su mumis prie stalo sėdi visa plati giminė, ne tik siauras ratelis tų, kurie yra gyvi.
Ši tradicija gali būti išreikšta įvairiai – padėtais indais vėlėms, iki galo nenukraustomu Kūčių stalu“, – pasakojo Senovės baltų religinės bendrijos krivė Inija Trinkūnienė.
Saulėgrįžos laukimas
Krikščionys per šv. Kalėdas laukia kūdikėlio Jėzaus gimimo, o pagal pagoniškas tradicijas lietuviai laukia saulės sugrįžimo. Su saulės laukimu susiję ir daugelis papročių, dainų.
„Tų šventinių papročių yra labai daug, be to, iki šių dienų yra išlikę labai daug dainų. Nė vienas kitas kalendorinis laikotarpis neturi tiek išlikusių senųjų dainų, kaip šis – kalėdinis. Daugelis žino dainas apie devyniaragį elnią, kuris ant ragų atneša saulę.
Išties šis laikotarpis yra tamsesnis, ramumos, laukimo laikas – o ko gi mes laukiame? Laukiame sugrįžtančios saulės. Dabartinis Advento laikotarpis, tik kitu pavadinimu, egzistavo ir anksčiau – tai buvo ramybės ir susikaupimo laikas. Tačiau vėliau, kai simboliškai sugrįždavo saulė, kai dienos imdavo ilgėti, prasidėdavo linksmasis laikas. Ir ši šventimo struktūra yra išlikusi iki pat šių dienų“, – patikino I. Trinkūnienė.
Į namus nešėsi... saulę
Ir išties, senovės lietuviai turėjo nuostabų paprotį per Kalėdas neštis saulę.
„Vienas iš labai įdomių ir gražių Kalėdų papročių – medinės saulės nešimas. Tokias medines saules galima pamatyti mūsų muziejuose – jų keletas yra išlikę. Tai iš medžio išdrožta saulė, su spinduliais, akimis, pritvirtinta ant medinio koto, kurią žmonės nešdavosi lankydami savo kaimynus.
Tai yra bendruomeninė tradicija, kuri rodo, kad saulės sugrįžimas buvo labai svarbus. O svarbus jis yra ir dabar – mes vis dar esame priklausomi nuo gamtos ritmo, saulės rato.
Mes nesame taip toli nutolę nuo savo senųjų tradicijų, senųjų laikų. Mus veikia gamtos ciklas, mes ilgimės saulės šviesos, per pagrindines metų šventes mes paminime savo protėvius, mums svarbus ryšys su mūsų gimtąja žeme, su gamta“, – primena baltų religinės bendrijos „Romuva“ krivė.
Kūčių tradicijos
Ant senųjų lietuvių stalo per Kūčias būdavo avižinis ir spanguolinis kisielius, barščiai, kopūstai su grybais, žuvis, žuvienė, saldūs valgiai, obuoliai, riešutai, kūčiukai su aguonų pienu. Nei pieniškų, nei mėsiškų valgių šį vakarą nevalgė. Kūčioms gaminta 9 ar 12 patiekalų.
Šeima prie stalo susėsdavo tada, kai suspindėdavo Vakarinė žvaigždė. Pirmiausia visi stovėdavo prie stalo, o šeimininkas ar vyriausias asmuo tardavo šventus žodžius, lauždavo ir dalydavo „Kūčių duoną“. Anuomet būdavo atsigeriama apeiginio alaus.
Senovėje Kūčia būdavo kiek kitokia nei dabar, tačiau kaip ir dabar ji – svarbiausias vakaro valgis. Kūčia buvo gaminama iš šutintų ar padaigintų kviečių, miežių, rugių, žirnių, pupų, taip pat iš riešutų, aguonų, kanapių. Visa tai sumaišyta su miešimu (medumi saldintu vandeniu).
Kaime „Kūčių duona“ buvo nešama taip: šeimininkas su duona apeina namą tris kartus ir beldžiasi į duris.
Kas čia eina? Čia prašos ponas Dievas su kūčele.
Tuomet eina vidun. Taip buvo kviečiamas Protėvis prie Kūčių stalo.
Stengiamasi, kad visą kalėdinį metą namuose būtų kuo daugiau šviesos. Uždegami žibintai, žvakės. Kūčių vakare uždegama graudulinė žvakė. Židinyje užkuriama beržinė pintis ar kelmas, pliauska, kurie turėjo visą laiką degti. Per šventvakarius negalima gesinti jokios ugnies.
Kūčių kviečiamos ne tik vėlės, bet ir kiti svečiai. Šeimininkas, išėjęs į lauką, pakviesdavo „ateikit Kūčių“ – vėją, šaltį, bites. Po vakarienės dar aplankydavo sodą, aprišdavo obelis, aplankydavo pasėlių laukus, kreipdavosi į bites. Naminiai gyvuliai būdavo pašeriami maistu ir šienu nuo Kūčių stalo.
Kūčių vakarą būdavo kreipiamasi į žemės, požemio ir vėlių dievybes. Šeimininkas klūpodamas pripildydavo 3 šventinius kaušelius alumi ir paleisdavo visiems ratu. Paskui imdavo į rankas kepalėlį duonos ir, pridėjęs prie žemės, melsdavosi: „Žemėpati, tu duodi mums tokią gerą duoną, dėkojame Tau už tai, padėk, kad mes Tavo laiminami dirbtume dirvas ir kad Žemynėlės pagalba vis daugiau Tavo dovanų gautume“. Po to, pakėlęs duoną į viršų, sakydavo: „Dieve, pasotink mus“. Žemynėlę, nuliedami ant žemės ir nugerdami kiek alaus, taip gerbė: „Žemynėle, žiedkele, pakylėk mūsų rankų darbus.“
