Didžiosios metų šventės: esame arčiau senųjų papročių, nei manome patys

Gruodžio pabaiga – tikras švenčių maratonas. Ir šv. Kalėdos, ir Naujųjų metų išvakarės. O kur dar dovanos ir vaišėmis nukrauti stalai... Tačiau kad ir kaip sunku būtų nepasiduoti greitam gyvenimo tempui, žmonės raginami nepamiršti rimties, tikrosios švenčių prasmės bei puoselėti senąsias tradicijas. O tiesa tokia – nors šv. Kalėdos yra krikščioniška šventė, visgi jos šaknys yra senovės tikėjime. Kartais net nesusimąstome, kiek daug tradicijų ir papročių mes esame atsinešę iš savo protėvių.

Prie Kūčių stalo – ryšys su artimaisiais

Daugelis didžiųjų metų švenčių lietuviams nepraeina be mirusių artimųjų pagerbimo, o tai rodo stiprų mūsų ryšį su giminėmis ir suvokimą, kad artimieji yra ne tik tie, kurie tą akimirką esti šalia – mūsų artimųjų ratas yra gerokai platesnis.

„Kad ir kaip mūsų senosios šventės bebūtų pervadintos, jos tebeturi labai stiprų senąjį pagrindą. Mūsų pagrindinės šventės visgi yra pagoniškos, ir tradicijos bei papročiai – atsinešti iš senovės.

Štai kad ir susėdimas prie Kūčių stalo – sėdame su artimiausiais žmonėmis, giminėmis, kartu ir mirusiais. Mūsų protėvių supratimu mūsų šeima, giminė apima ne tik gyvuosius, bet ir mirusius. Tai yra viena iš pagrindinių mūsų senojo tikėjimo sampratų, kuri yra išlikusi iki dabar. Per Kūčias padėdami lėkštelę, dalindamiesi maistu su mirusiais, mes būtent tą ir suvokiame – kad su mumis prie stalo sėdi visa plati giminė, ne tik siauras ratelis tų, kurie yra gyvi.

Ši tradicija gali būti išreikšta įvairiai – padėtais indais vėlėms, iki galo nenukraustomu Kūčių stalu“, – pasakojo Senovės baltų religinės bendrijos krivė Inija Trinkūnienė.

Saulėgrįžos laukimas

Krikščionys per šv. Kalėdas laukia kūdikėlio Jėzaus gimimo, o pagal pagoniškas tradicijas lietuviai laukia saulės sugrįžimo. Su saulės laukimu susiję ir daugelis papročių, dainų.

„Tų šventinių papročių yra labai daug, be to, iki šių dienų yra išlikę labai daug dainų. Nė vienas kitas kalendorinis laikotarpis neturi tiek išlikusių senųjų dainų, kaip šis – kalėdinis. Daugelis žino dainas apie devyniaragį elnią, kuris ant ragų atneša saulę.

REKLAMA

Išties šis laikotarpis yra tamsesnis, ramumos, laukimo laikas – o ko gi mes laukiame? Laukiame sugrįžtančios saulės. Dabartinis Advento laikotarpis, tik kitu pavadinimu, egzistavo ir anksčiau – tai buvo ramybės ir susikaupimo laikas. Tačiau vėliau, kai simboliškai sugrįždavo saulė, kai dienos imdavo ilgėti, prasidėdavo linksmasis laikas. Ir ši šventimo struktūra yra išlikusi iki pat šių dienų“, – patikino I. Trinkūnienė.

Į namus nešėsi... saulę

Ir išties, senovės lietuviai turėjo nuostabų paprotį per Kalėdas neštis saulę.

„Vienas iš labai įdomių ir gražių Kalėdų papročių – medinės saulės nešimas. Tokias medines saules galima pamatyti mūsų muziejuose – jų keletas yra išlikę. Tai iš medžio išdrožta saulė, su spinduliais, akimis, pritvirtinta ant medinio koto, kurią žmonės nešdavosi lankydami savo kaimynus.

Tai yra bendruomeninė tradicija, kuri rodo, kad saulės sugrįžimas buvo labai svarbus. O svarbus jis yra ir dabar – mes vis dar esame priklausomi nuo gamtos ritmo, saulės rato.

Mes nesame taip toli nutolę nuo savo senųjų tradicijų, senųjų laikų. Mus veikia gamtos ciklas, mes ilgimės saulės šviesos, per pagrindines metų šventes mes paminime savo protėvius, mums svarbus ryšys su mūsų gimtąja žeme, su gamta“, – primena baltų religinės bendrijos „Romuva“ krivė.

Kūčių tradicijos

Ant senųjų lietuvių stalo per Kūčias būdavo avižinis ir spanguolinis kisielius, barščiai, kopūstai su grybais, žuvis, žuvienė, saldūs valgiai, obuoliai, riešutai, kūčiukai su aguonų pienu. Nei pieniškų, nei mėsiškų valgių šį vakarą nevalgė. Kūčioms gaminta 9 ar 12 patiekalų.

Šeima prie stalo susėsdavo tada, kai suspindėdavo Vakarinė žvaigždė. Pirmiausia visi stovėdavo prie stalo, o šeimininkas ar vyriausias asmuo tardavo šventus žodžius, lauždavo ir dalydavo „Kūčių duoną“. Anuomet būdavo atsigeriama apeiginio alaus.

Senovėje Kūčia būdavo kiek kitokia nei dabar, tačiau kaip ir dabar ji – svarbiausias vakaro valgis. Kūčia buvo gaminama iš šutintų ar padaigintų kviečių, miežių, rugių, žirnių, pupų, taip pat iš riešutų, aguonų, kanapių. Visa tai sumaišyta su miešimu (medumi saldintu vandeniu).

REKLAMA

Kaime „Kūčių duona“ buvo nešama taip: šeimininkas su duona apeina namą tris kartus ir beldžiasi į duris.

Kas čia eina? Čia prašos ponas Dievas su kūčele.

Tuomet eina vidun. Taip buvo kviečiamas Protėvis prie Kūčių stalo.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų