• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

51-erių metų kaunietė Nijolė Baranauskienė-Kryvosheia išgyveno nelengvą vaikystę. Abu moters tėvai turėjo negalias, o mergaitei teko ne tik anksti išmokti namų ruošos darbų, bet ir atlaikyti pašaipias aplinkinių replikas. Visgi, dabar moteris turi už ką padėkoti tėvams.

8

51-erių metų kaunietė Nijolė Baranauskienė-Kryvosheia išgyveno nelengvą vaikystę. Abu moters tėvai turėjo negalias, o mergaitei teko ne tik anksti išmokti namų ruošos darbų, bet ir atlaikyti pašaipias aplinkinių replikas. Visgi, dabar moteris turi už ką padėkoti tėvams.

REKLAMA

„Dabar penkių metų vaikai gauna planšetes, o aš gaudavau krepšį ir eidavau į parduotuvę“, – savo vaikystę prisimena Nijolė. 

Tėvai laužė standartus

Nijolė gimė 1973 metais Kaune, neįgalių tėvų šeimoje. Moteris pasakoja, kad abu tėvai negalias įgijo per gyvenimą, jos nebuvo paveldimos.

„Mama turėjo judėjimo negalią po poliomelito. Tėtis buvo kurčias – jis galėjo kalbėti, bet negirdėjo. Negalią įgavo po meningito. Tad dėl ligų tėtis negirdėjo, o mamai, būnant trejų metukų, suparalyžiavo koją“, – apie tėvų negalias pasakojo Nijolė.

Visgi, pašnekovės tėvus slėgė ne tik negalia, bet ir tai, kad jie dukters susilaukė jau vyresniame amžiuje. Pasak moters, tuo laiku tai buvo itin drąsus sprendimas.

REKLAMA
REKLAMA

„Jie buvo neįgalūs ir dar manęs susilaukė būdami vyresniais. Tais laikais nebuvo mados gimdyti vėliau, jie laužė standartus. Mamai buvo 38, o tėčiui buvo 48 metai“, – kalbėjo ji.

REKLAMA

Anot moters, dėl neįgalių tėvų ji visuomet jautėsi kitaip nei visi. Būdama maža Nijolė pastebėdavo, kad kitų vaikų mamos atrodo kitaip, o ir galimybių kitose šeimose būdavo daugiau.

„Pas mane dėl to niekada nebuvo nepasitenkinimo, kad kažko trūksta ar kažkas kitaip. Tačiau aplinkoje mačiau gražias jaunas mamas, žiūrėdavau į jų šukuosenas.

Būdavo ir taip, kad kažkas važiuodavo prie jūros, karjerų ar ežerų, o mes to negalėjome padaryti, neturėjome automobilio“, – prisipažino pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA

Aplinkiniai ir šaipėsi, ir žavėjosi

Šiais laikais sulaukti patyčių dėl neįgalių tėvų, rodos, makabriška. Tačiau Nijolė paklausta, ar sulaukdavo pašaipių replikų iš aplinkos dėl savo neįgalių tėvų, neslėpdama atsakė, kad taip. Pasak jos, augant negalią turinčių tėvų šeimoje, to išvengti neįmanoma.

„Čia lygiagrečiai einantis dalykas. Net ir tėvai su tuo susidurdavo“, – kalbėdama apie patyčias kontatavo pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visgi, buvo ir tų, kurie žavėjosi Nijolės mama. Jos namuose visuomet būdavo gražu ir tvarkinga, o ir vidinės Nijolės mamos savybės keldavo aplinkiniams nuostabą.

„Tėtis visada buvo labiau pritariamasis balsas, o mama – pagrindinis vokalas. Dėl to daug kas žavėjosi tuo, kad mama buvo nenustygstanti: labai darbšti, sužiūrėdavo visą ūkį, turėjo gerą galvą, vadovavo paradui. Mama nors ir turėjo negalią, bet judėjo į priekį, o mes gyvenome tvarkingai ir gražiai“, – šyptelėjo Nijolė.

REKLAMA

Tėvams dažnai padėdavo namuose

Kai Nijolė buvo maža, tėvams dažnai reikdavo jos pagalbos. Dėl to moteris dažnai lankydavosi mamos darbe ar padėdavo šeimai namuose.

„Mamai reikdavo paprasčiausios pagalbos – darbe ji siūdavo lėlėms sukneles, kelnes, tai tuo metu aš turėdavau užduotį kelnes išversti į kitą pusę, suskaičiuoti, surišti ir padėti jai ant stalo. Reikdavo pasistengti padėti mamai tam, kad ji galėtų padaryti daugiau darbų, nei nurodyta plane, ir uždirbtų daugiau pinigų.

REKLAMA

O namuose jai reikdavo tokios pagalbos, kaip kad nueiti į parduotuvę, kartais paimti deficitinių prekių. Mama nueidavo į parduotuvę, paaiškindavo pardavėjai, kad jai sunku vaikščioti ir pasakydavo, kad prekių vėliau paimti atsiųs mane. Po to jau aš vaikščiodavau į parduotuvę. Man patikdavo, bet krepšiai būdavo sunkūs.

Į parduotuvę ėmiau eiti nuo penkių metų. Čia tame ir skirtumas, kad dabar penkių metų vaikai gauna planšetes, o aš gaudavau krepšį ir eidavau į parduotuvę“, – apie savo vaikystės darbus pasakojo moteris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Buvo artima su mama

Pokalbio metu Nijolė daugiausiai kalbėjo apie mamą. Pašnekovė atskleidė, kad jų ryšys buvo itin artimas ir mama su dukra kalbėdavo visomis temomis.

„Mes visada su mama kalbėdavomės apie jos neįgalumą, pašaipas, galimybes, kurių ji neturėjo ir kurias turiu aš. Ji man pasakodavo visokius dalykus, kas būtų, jeigu būtų, apie darbą, apie pasiruošimą gyvenimui.

Gal dėl to, kad mama labai daug kalbėjo, tai niekas man neskamba keistai ar blogai. Visas temas liesdavome: meilės, vaikinų, vaikų, auklėjimo“, – prieš trejus metus anapilin išėjusią mamą šiltai prisiminė Nijolė.

REKLAMA

Išmoko ne vieną pamoką

Nors Nijolė pripažįsta, kad jos vaikystė ir paauglystė nebuvo lengva, tačiau tvirtino, kad gyvenimo pamokas išmoko.

„Daugiausia išmokau iš mamos. Ji parodė, kad reikia klausti, ne ką pasaulis tau duoda, o ką tu gali duoti pasauliui. Kai pradedi žiūrėti iš to kampo, tėvų neįgalumas tiek man, tiek mano vaikams yra pasitarnavęs į gerąją pusę.

REKLAMA

Taip pat išmokau priimti patį gyvenimą, priimti įvairias situacijas. Reikia priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir nekovoti su juo, kai negali nieko pakeisti. Žinau, kad reikia visą laiką pagalvoti, ką aš galiu gero padaryti toje situacijoje.

Kitas dalykas, ko mama mokė, tai pasiruošti pačiam gyvenimui: turėti profesiją, išsilavinimą, vertybes. Visada turiu stiprų atsakomybės jausmą, kad tą, ko imuosi, reikia pabaigti“, – apie praeitą gyvenimo mokyklą kalbėjo moteris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nijolė pridūrė, kad nors vaikystėje išgyveno ne vieną skaudžią akimirką dėl to, kad turėjo neįgalius tėvus, bet dabar ji išgirsta ne vieną gražų žodį iš aplinkos:

„Būna, kad dabar ateina pas mane klientai (aut. past. Nijolė dirba plaukų stiliste), kurie pažinojo mano mamą ir mane, ir sako, kad gailisi, jog neturėjo tokių tėvų, kaip mano.“

Visi mokinasi iš savo istorijų.
pagarba šiai šeimai.
Nijolyt šaunuolė esi , o tyčiojasi ir dabar, aš turiu neigalų anūką , ir jis negali vaikščioti nei save apsitarnauti , nesrankytės irgi nedirba , ir vieną vasara Juotkrantėje važiuojam suhuo su vežimu eina kelios motriškės ir vina kitai sako, pažiūrėk kokį arklį didelį ir dar veža , taip kad mūsų mentalitetas nepasikeitė nuo sovietmečio, o tik lozungai visur
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų