Pasak Arūno Balčiūno, pirmas žingsnis yra pasitikrinti, ar esi sąrašuose. Buvimas prievolininkų sąraše dar nereiškia, kad jaunuolis tarnaus tais metais. Tačiau jeigu prisijungęs sauktiniai.karys.lt jis mato, kad sąrašuose vis dėlto yra, tikriausiai ras ir nurodymą pateikti savo kontaktinę informaciją, kaip el. paštą ir telefono numerį.
Pateikus duomenis, toje pačioje svetainėje ir savo el. paštu arba SMS žinute gaus nurodymą pasitikrinti sveikatą. Bus nurodyta konkreti data, laikas ir vieta, kur vyks sveikatos patikrinimas.
Nuo šio patikrinimo gali priklausyti, ar žmogus galės atlikti karo tarnybą, nes yra atvejų, kai tarnybos atlikti negali arba ji atidedama metams ir ilgiau pagal Karo prievolės įstatymą.
„Atleidimo atvejų nėra daug, nuo tarnybos atleidžiami tik pripažinus neveiksniais arba ribotai neveiksniais, neįgalūs asmenys, dėl sveikatos būklės ir ekspertų komisijos pripažinti netinkamais tarnybai“, – kalbėjo Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos direktorius.
„Jei kalbėti apie atidėjimo atvejus, tai čia patenka ir mokiniai, ir studentai, kurie vieni augina nepilnametį vaiką, paskirti neįgalaus asmens globai, pareigūnai, seimo nariai“, – vardijo jis.
Visgi jeigu karo prievolininkas pripažįstamas tinkamu tarnybai ir nėra priežasčių tarnybą atidėti, tai jis bus paskirtas atlikti tarnybą kariniame vienete. Tokiu atveju sužinos ir vietą, ir laiką, kada išvyks.
Patyčios, bausmės ir karinės tarnybos ypatumai
Buvęs savanoris Pavelas (pavardė ir duomenys redakcijai žinomi) atkreipė dėmesį, kad jam tarnaujant vyko patyčios tarp tarnaujančių. Paprastai buvo tyčiojamasi iš fiziškai silpnesnių ir kitaip mąstančių. Vaikinas pasakojo, kad jo kuopos narį vadino „tapkininku“ ir pastumdydavo pečiu, nes šis buvo susižeidęs koją ir negalėjo nešioti kerzų.
„Tas pats, kas mokykloje vyksta ten, ir stipresnis nori priverst smulkesnį nusižemint, o jei tas nenusižemina, sako: „tu durnas, tu smirdi“. Tai 9 mėnesius turi tarnaut su tais pačiais žmonėmis, kurie kiekvieną dieną tau gali priminti, ant kiek tu durnas, ar ant kiek tu silpnas“, – kalbėjo jaunuolis.
Kęstučio bataliono viešųjų ryšių vyresnysis specialistas srž. Vidas Stašaitis teigė šio konkretaus atvejo negalintis komentuoti, nes „Kęstutėno“ galimai nežino. Jis pridūrė, kad pranešimų apie patyčias batalijone negauna ir pats jų nėra pastebėjęs. V. Stašaičio teigimu, patyčios tiek Kęstučio batalione, tiek Lietuvos kariuomenėje yra netoleruojamos.
„LK yra visuomenės atspindys, todėl atskirų atvejų, kaip ir bet kur kitur, gali pasitaikyti. Tačiau į tai žiūrima itin griežtai“, – tvirtino V. Stašaitis.
Tačiau, pasak Kęstučio bataliono viešųjų ryšių vyresniojo specialisto, generalinė komisija atlieka anonimines apklausas, vertindama karinio dalinio mikroklimatą, taip pat kiekvieną mėnesį vyksta susirinkimai su išrinktais šauktiniais, kur jie gali pasisakyti, jeigu vyksta patyčios, kiti skatinami kreiptis į vadus.
Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos direktorius taip pat teigė, kad tiesioginių patyčių kariuomenėje nevyksta.
„Jaunuoliai mėgsta kartais kažkokias pastabas daryti vienas kitam ar griežtesniu žodžiu pavadint, bet patyčių, kaip būdavo, sakykim, sovietinių laikų kariuomenėse, kur buvo hierarchija ir pusę metų tarnavęs esi niekas, Lietuvos kariuomenėje tikrai nėra“, – tvirtino A. Balčiūnas.
Pavelas paminėjo, kad iš vadų tokių patyčių nebūdavo, bet jie esą siekdavo įbauginti karo prievolininkus, jeigu jie kažko nepadarydavo ar padarydavo blogai. Tačiau, jo manymu, tai natūralu kariuomenėje.
„Jei vieną dalyką blogai padarai: dulkių nenusivalai ar nenusiskuti, mokėsi už tai atsispaudimais. Man buvo, kad pamiršau užrakint spintelės spynelę, tai atėjo vyr. eilinis ir pastūmė mano spintelę, kad ji atsiremtų į sieną, ir iškrito visi mano daiktai. Tai aš turėjau susitvarkyt ir žąsiuku vaikščioti pirmyn atgal per kuopą“, – pasakojo Pavelas.
Tačiau, kai likdavo savaitgaliais kuopoje, esą jo bendravimas su vadais pagerėdavo.
„Pamatai kitą pusę žmogaus, kuris ant tavęs rėkia ir stumia. Savaitgaliais į tave žiūri kaip į žmogų, ne kaip į skaičių“, – teigė buvęs savanoris.
Jis taip pat pastebėjo, kad dauguma šauktinių ir savanorių, net jeigu nerūkė prieš karo tarnybą, pradėjo rūkyti, nes tai kariuomenėje – galimybė turėti pertrauką.
„Tarkim, kasam duobę ir jeigu vadas leidžia parūkyt, tai visi bėga ten atsispaudimų 20 padaryt ir tada parūkyt, nes jeigu nerūkai, lieki toliau kast duobę. Bet reikia greitai rūkyt, nes tos 3-4 minutės, kurias duoda vadas, yra laikas atsispaudimam, parūkimui ir grįžimui. Daug žmonių tiesiog atsijungdavo, nes kai atbėgi iki vietos ir tau reikia toliau ginklą išrinkinėti, vaizdas visas kryženasi“, – pasakojo vaikinas.
Vis dėlto savo tarnybą jis vertina palankiai ir mano, kad bijoti tarnybos nereikia.
„Nežiūrint į geopolitinę situaciją, kariuomenėj tu tiesiog dirbsi dėl savo fizinės būsenos ir problemų sprendimo. Aišku, tau reikės atsikelti anksti, plauti kuopą, nusiskusti, bet tai išugdo visai gerus moralinius taškus, kol tu dar pakankamai jaunas“, – tvirtino tarnybą baigęs savanoris.
A. Balčiūno vertinimu, karo tarnybos taip pat nėra ko bijoti, bet reikia psichologiškai nusiteikti, kad tai yra kariuomenė.
„Kariuomenė nėra kažkoks klubas, kur noriu, ateinu, nenoriu, neateinu. Taip, dienotvarkė yra gana griežta, keliamės 6 valandą, einam miegoti 22 valandą. Yra nurodymai, kuriuos privalai vykdyti, bet tai išmoko disciplinos. Patys kariai sako, kad išmoko paklusti ir išgirsti draugą, ką jis sako. Kai kurie neprisiverčia nueit į sporto klubą, tai čia yra galimybė ir sustiprėti“, – sakė jis.
