36 metų Natalie Bamford iš Didžiosios Britanijos, vaikystėje užsikrėtė pavojingesne bakterine meningito forma, po kurios prarado atmintį. Dabar ji jau žino, kad jos atmintis niekada neatsistatys.
„Jaučiu, kad man pasisekė, kad vis dar esu gyva. Meningitas galėjo dar labiau komplikuotis, galėjau prarasti galūnes arba mirti. Džiaugiuosi, kad atminties sutrikimas yra vienintelė mano problema. Aš esu dėkinga dėl tiek daug dalykų savo gyvenime ir galiu drąsiai sakyti, kad kas mūsų nepražudo, padaro mus stipresniais“, – sako Natalie.
Dabar ji įamžina savo gyvenimą nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kurių dabar turi daugiau nei 34 tūkst. Ji įamžina ir nuolat augančias savo dukras Lola (13) ir Poppy (3) bei vyrą Adamą (34).
Kalbant apie jos pačios vaikystės prisiminimus, Natalie apie tai, kad 10 metų amžiaus išgyveno bakterinį meningitą, žino iš savo tėvų, rašoma metro.co.uk.
„Aš tiek kartų girdėjau šį pasakojimą, kad iš esmės išmokau mintinai", – sako ji. „Vienintelis dalykas, kurį prisimenu pati, yra pats didžiausias galvos skausmas, kokį esu patyrusi. Mano tėvai sakė, kad mačiau haliucinacijas, kad ant sienų šoka paukščiai“.
Laimei, jos tėvai suprato, kad Natalie rodo meningito požymius.
Kai Natalie buvo jau be sąmonės ant kulkšnies atsirado bėrimas, todėl slaugytojai suprato, kad jai prasideda sepsis.
„Gydytojai pradėjo girdyti mane stipriais vaistais ir nusivedė mano tėvus į atskirą kambarį, kur liepė susisiekti su artimaisiais ir paprašyti atvykti į ligoninę atsisveikinti, nes artimiausios 48 valandos bus kritiškos“, – sakė Natalie.
Po dviejų siaubingų dienų vaistai suvaldė sepsį ir Natalie buvo perkelta iš reanimacijos. Tačiau jos išbandymai nesibaigė – tada jai buvo diagnozuoti epilepsijos priepuoliai.
Jie tęsėsi iki 12 metų, o tada staiga sustojo. Tačiau mergaitei jau buvo padaryta ilgalaikė atminties žala. Natalie pradėjo suvokti ilgalaikį to poveikį būdama universitete:
„Vieną kartą universitete aš pradėjau rašyti savo vardą ir užmiršau, kaip jį užrašyti geroms porai minučių. Aš pasakiau tėvams ir jie sunerimo“.
Metusi universitetą, ji pradėjo dirbti, o būdama 22 metų pastojo. Po to jos atminties praradimai sustiprėjo, nes ji negalėjo prisiminti nei gimdymo, nei pirmųjų dukros Lolos žingsnių.
„Kai Lolai buvo treji ar ketveri ir ji paklausė, kokia ji buvo kūdikystėje. Aš tiesiog negalėjau prisiminti ir turėjau paklausti savo tėvų. Tada jie suprato visą mano atminties praradimo mastą“.
Tačiau Natalie nesikreipė į gydytoją ir 2009 m., būdama 24 metų, ji pradėjo dirbti futbolo stadione. Ten ji sutiko savo būsimą vyrą Adomą, kuris pardavinėjo bilietus.. Nors ji nebeprisimena pirmojo pasimatymo detalių, Adamas sako, kad tai ji pakvietė jį pavalgyti picos ir pažiūrėti futbolo.
„Aš jam pasakiau, kad mano atmintis nebuvo puiki, bet mums pradėjus artėti papasakojau jam visą tiesą ir, laimei, tai jo neišgąsdino“, – sakė ji.
2013 m. pora susituokė, tačiau Natalie prisimena tai tik iš nuotraukų, padarytų tą dieną.
Ji sakė: „Daugelis prisimena ėjimą link altoriaus, pirmąjį šokį, ar torto valgymą. Aš neturiu tų prisiminimų – aš tiesiog žiūriu vestuvių nuotraukas ir įsivaizduoju, kaip viskas buvo. Kartais tai veikia ir aš prisimenu jausmą ar mažą akimirką. Kai kuriems žmonėms tai gali pasirodyti liūdna, bet aš dabar taip pripratau, kad manęs tai netrikdo.“
Tačiau Natalie nepraranda pozityvumo ir džiaugiasi, kad kai kurių dalykų ji neprisimena:
„Laimei, nepamenu gimdymo skausmo – tai geras dalykas. Aš taip pat pamirštu ir blogus dalykus“.
Ji priduria:„ Aš galiu žiūrėti, skaityti savo mėgstamus filmus ir knygas dar kartą, ir tai bus tarsi pirmas kartas kiekvieną kartą. Aš taip pat niekada negaliu prisiminti, ką nusipirkau internetu, todėl kai atkeliauja siuntinys, tai man tampa staigmena.“
