Jis jau ilgą laiką konsultuoja poras ir žino, kad net ir nuoširdžiai vienas kitą mylintys žmonės tikrai pykstasi.
„Priežasčių pyktis būna labai įvairių. Iš esmės bet kas: ištartas žodis, gestas, elgesys, intonacija gali tapti pykčių priežastimi. Gerai, jei tokie nesutarimai greitai praeina tarsi vasaros lietutis. Kur kas pavojingiau, jei pasipykimas perauga į ilgalaikę konfliktų audrą“, – sako psichoterapeutas.
„Žinių radijo“ laidoje „Psichologo komentaras“ A. Kaluginas dalijasi 6 pasipykimo valdymo taisyklėmis, kurios gali padėti išvengti didesnių audrų:
Pirmoji taisyklė
Apskritai tai yra auksinė taisyklė – santykių aiškinimasis yra absoliuti jūsų poros privataus gyvenimo dalis. Tai yra tik judviejų reikalas, todėl venkite aiškintis viešai, išskyrus tuos atvejus, kai pykstatės prie psichologo ar mediatoriaus.
Antroji taisyklė
Kalbėtis tik apie šį konkretų atvejį, netraukiant iš praeities viso emocinio ir psichologinio šlamšto.
Trečioji taisyklė
Būtina aiškiai įvardinti, kas konkrečiai jums nepatiko ir toliau jokių apibendrinimų, jokių žmogaus savybių, priskyrimų ar narpliojimų. Pavyzdžiui, man nepatiko, kad pavėlavai, nepatiko, kad kažką pamiršai ar nepadarei. Jokiu būdu nenerkite gilyn, pavyzdžiui, tu nesilaikai žodžio, esi tinginys, nevala, nebemyli manęs ir panašiai. Tai dar labiau komplikuos situaciją.
Taip pat kategoriškai draudžiami apibendrinimai, pavyzdžiui, tu visada ar tu niekada nieko nedarai, ar visada esi nedėmesingas. Taip pat draudžiami nurodinėjimai, pavyzdžiui, tu privalai kažką daryti. Taip pat jokiu būdu nepriimtini įžeidimai ir smurtas.
Ketvirtoji taisyklė
Įvardijus, kas nepatiko, reikia iš karto, be jokių pauzių pasakyti apie savo jausmus. Pavyzdžiui, aš nuliūdau, nes mane sutrikdė tavo pasakymas. Aš pasijaučiau blogai dėl to, kad...
Penktoji taisyklė
Pasakius, kas jus liūdina, reikėtų užsiminti ir apie tai, kas jus džiugina. Pavyzdžiui, man patinka, kuomet tu elgiesi taip ir taip.
Šeštoji taisyklė
Tai svarbi sąlyginių kiekių taisyklė, aš ją vadinu 90 ant 10 procentų. Tai yra: tas, kuris išsako priekaištą, monologu kalba didžiąją laiko dalį. Tai gali trukti apie 10 minučių, bet ne ilgiau 15. Monologui pasibaigus, kurio tikrai nereikia nutraukinėti, „kaltasis“ tik labai trumpai pakomentuoja ar lakoniškai atliepia.
Išklausius priekaištus, nedera tylėti arba kontr-priekaištauti, pavyzdžiui, pažiūrėk į save. Idealiu atveju „kaltasis“ arba sutinka su priekaištais, arba nesutinka, bet atliepdamas sako maždaug taip: gerai, aš tave išgirdau, bet aptarkime šį klausimą vėliau, pavyzdžiui, rytoj arba savaitgalį.
Tai čia tokia 90 ant 10 taisyklė, tai reiškia, tas, kuris yra nepatenkintas, kalba 90 procentų laiko, o tas, kurį kaltina, pasilieka sau tik 10 atliepimui. Nes jei aiškinimasis bus 50 ant 50 dialogu, jis tikrai greitai virs priekaištų lavina.
Ką daryti po konflikto?
A. Kaluginas sako, kad šios taisyklės gali padėti suvaldyti pykčius, kad jie neperaugtų į dar didesnius, tačiau, atslūgus emocijoms, reikėtų apmąstyti barnio rezultatus ir iškelti tam tikrus klausimus.
„Ar neliko nuoskaudų? Kokias išvadas padarė kiekvienas iš jūsų? Ir ar pasistengsite dėl tos pačios priežasties daugiau nebesipykti?
Žinoma, už kiekvieno, kad ir menkiausio priekaišto slypi gilesni dalykai – nuovargis, nepasitenkinimas, nuoskaudos, lūkesčių neišsipildymas ir panašiai. O už kiekvieno netinkamo elgesio stovi tam tikros žmogaus savybės, vertybės arba požiūris.
Tokius gilesnius dalykus taip pat būtina aptarti ir išsiaiškinti, tačiau tai reikia daryti prie kitų aplinkybių, emociškai neutralioje situacijoje, nebe priekaištų, o savo nuomonės išsakymo formate, kada situacija jau nebėra tokia įkaitusi“, – pataria psichoterapeutas.
Laidą „Psichologo komentaras“ galite išgirsti čia:
