Kitaip yra su vaikais, jie linkę pasakoti įvairiausius, vaikystėje dauguma jų pasitikėjimą turinčių žmonių – darželių auklėtojos. Tėveliai kartais net nesusimąsto, kiek daug apie juos gali žinoti vaiko auklė ar darželio auklėtoja. Septynerius metus privačiame Vilniaus darželyje dirbanti auklėtoja Gintarė B. portalui tv3.lt atskleidė keletą istorijų.
Istorijos iš namų – dažniausios
Pasak auklėtojos, vaikai nuolat pasakoja, kur buvo išvykę ar kur išvyksta tėveliai. Aiškiai galima atskirti, kas domina mergaites ir berniukus. Dažniausiai mažosios princesės pasakoja apie drabužius, kuriuos nuperka mamytės, berniukai pasakoja, kokį automobilį tėvelis nusipirko, kokios spalvos ir markės. Žinoma, visi namų reikalai vaikams atrodo svarbūs ir jais nori pasidalyti.
„Vaikai labai mėgsta kalbėtis apie savo namus, kur gyvena, pasakoja bent jau bando papasakoti kelią nuo darželio iki namų, kur važiuoti, pasukti, apsisukti. Taip pat vaikai labai mėgsta pasikalbėti apie tai, ką veikia su tėveliais vakarais: ką valgo, kokią knygutę skaito vakarais, kokias pasakas mėgsta.
Vaikai tikrai tėvų paslapčių nesaugo, o gal ir nėra liepta jų išsaugoti. Todėl iš jų galima sužinoti viską, kas tik domina žmogų.
Žinoma, niekas negali pasakyti nepatikrinęs, ką vaikai meluoja, o kada sako tiesą“, – sakė darželio auklėtoja.
Be to, Gintarė B. teigė, kad daugiausiai kalba ir pasakoja tie, kurie yra aktyvesni visur, tad jie kalba nesustodami, tylesnieji ir ramesni vaikai, nėra linkę pasakoti.
Nuo „mamytės ligos“ iki moralų tėčiui
Su mažylių grupe dirbanti jauna moteris atskleidė kelis pasakojimus, kurių ji nepamiršta iki šiol.
„Mergaitė pasakoja savaitgalio prisiminimus: žinai, Gintare, pirmą kartą aš, sesė ir mama žaidėm tikrus gydytojus ir ligonį. Mes su sese buvome gydytojos, o mama ligonis. Po šeštadienio jai sekmadienį labai skaudėjo galvą, ją pykino. Ji visą dieną gulėjo lovoje, be jėgų. Tad mama pasiūlė pabūti ligonine. Mes rūpinomės, darėme jai kompresus, dėjome ant kaktos, atnešdavome daug vandens, kad gertų kuo dažniau, masažavome rankytes.
Aš paklausiau ar nustatėt ligą? Mergaitė atsakė, kad mama tiesiog šeštadienį per daug šampano išgėrė.
Vieną dieną berniukas pasakojo, kad savaitgalį su tėčiu buvo kine, žiūrėjo labai linksmą ir juokingą filmuką, tik jis niekaip nesuprato, kodėl tėtis nesijuokia. Tada berniukas sako: tėtis visiškai nieko nesakė, nes, pasirodo, jis buvo užmigęs. Aš jau nebe mažas ir suprantu, kad gal tėčiui ir nepatinka vaikiški filmukai, bet galėtų bent jau apsimesti, kad man nebūtų liūdna.
O tau, Gintare, ar patinka vaikiški filmukai?“, – šypsodamasi kalbėjo Gintarė B.
Ji neslėpė, kad dažnai istorijos kelia juoką, nors vaikai jas labai rimtai pasakoja. Bet stengiasi jų nesureikšminti, kadangi nebūtinai viskas yra tiesa.
Kai miegoti nesinori, bet reikia
Nenoras miegoti – bene dažniausiai triukšmą namuose sukelianti priežastis. Kiek kitaip su pietų miegu darželyje, kur retam pavyksta nuo jo išsisukti. Visgi, reikėtų tėveliams išlikti budriems, nes ne visada tas miegas tikras.
„Kartą stebiu vaikų žaidimą grupėje – žaidžia namus. Dalyvauja tėtis, mama ir vaikas. Viskas labai tikroviška. Jie pasidarė lovą iš čiužinukų, dušas tapo užuolaidinė širma prie lango, atskiras valgomasis – viskas kaip tikruose namuose.
Stebėdama pradėjau jų klausinėti: papasakokit, koks dabar pas jus namuose laikas, ką veikiate? Ar tai vyksta jūsų namuose?
Mergaitė, vaidinusi mamą, pasakė, kad čia jos šeima ir vaidina laiką prieš naktinį miegą. Mergytė man pasakoja: mane tėveliai užmigdo, paskaito pasaką, paglosto, pabučiuoja. Bet būna taip, kad aš kartais apsimetu, jog miegu, o iš tikro ne. Kai jie mane „tipo užmigdo“, aš pradedu žaisti savo žaidimus, pvz. stengiuosi būti nematomas vaiduoklis ir klajoti po namus ar būti kokia detektyve, ieškančia įkalčių. Ir, dažniausiai, pamatau tėtį su mama einat į dušą kartu. Todėl mes ir dabar taip žaidžiam. Jie vienas kitą prausia. Na, aišku mes čia žaidžiam, tai mes į dušą einam su rūbais, juk čia viskas žaidime netikra, ne kaip namie.
Vieną dieną suguldžiusi vaikus pietų miego, vietoje pasakos sekimo, prašiau papasakoti po du sakinius apie įsimintiniausias akimirkas iš jų vakarykštės dienos. Taigi, išgirdau tokių minčių:
Šiandien mano arkliukas Garbanėlė valgė su manim kartu pusryčius namuose prie stalo. Jis turėjo savo lėkštę, viską. Kaip tikras o ne žaislinis herojus;
O man tai vakar vakare labai patiko, kai aš labai daug verkiau ir dabar net nežinau dėl ko. Manęs niekaip negalėjo nuraminti nei mama nei tėtis. Tai man leido miegoti jų lovoje kartu ir žiūrėti ką noriu per televizorių;
Aš tai mušiau sesytę, tą akimirką buvo linksma, bet dabar skauda širdutę;
Aš naktį sapnavau patį geriausią sapną. Aš buvau princesė, turėjau savo karalystę, daug draugų nykštukų. Pabudusi šypsojausi. Kai papasakojau mamai apie sapną, mama sako: čia toks geras sapnas turbūt todėl, kad naujus pataliukus tau nupirkau;
Labiausiai įsiminė, kai vakar atvažiavo į svečius močiutė ir atvežė daug saldainių“, – prisiminė auklėtoja Gintarė B.
Sunku nuspėti, kas vaikas gali įsiminti. Bet aišku viena – auklėtojoms jie pasirengę papasakoti viską.
Didžiausia bausmė darželyje – nekvietimas į gimtadienį
Turbūt ne vienas dar prisimena darželyje rengtus gimtadienius ir kaip būdavo smagu, kai galėdavai kviesti geriausius draugus. Visgi, pasak auklėtojos, dabar vaikai tai naudoja ir kaip bausmės būdą.
„Kivirčas darželyje tarp grupelės vaikų dėl nepasidalinimo žaislais – kasdienis ir nieko nestebinantis reiškinys. Nes dažniausiai visiems vieno žaislo reikia vienu metu ir tada auklėtojas užgriūna skundų lavina.
Bandant išsiaiškinti kaltuosius ir nuskriaustuosius, be abejo, mokomi dalintis ir draugauti visi.
Visgi, girdimas dažniausiai vienbalsis pasipiktinimas, kad taip elgtis negalima.
Įdomiausia tai, kad sakinio gale pas visus būna: „aš jo nekviesiu į gimtadienį arba aš ir jo nekviesiu į gimtadienį, arba jis man nebe draugas“, – pasakojo Gintarė B.
Kaip ir kada turėtų reaguoti tėvai
Psichologė, MRU lektorė Renata Garckija sako, kad vaikams norisi daug kalbėti ir pasakoti, svarbus tinkamas auklėtojų reagavimas ir elgesys su gaunama informacija. Tėveliams reikėtų dėmesį atkreipti po gautų signalų iš darželio.
„Aš manau, akcentuoti reikėtų du dalykus. Auklėtoja turėtų elgtis etiškai ir profesionaliai, neklausinėti ar nebetęsti pokalbio, jeigu mato, kad vaikas pradeda labai intymias detales pasakoti. Auklėtoja turėtų mokėti tinkamai nukreipti pokalbį.
Su darželinukais ir jų fantazija taip jau yra, bet kol jie nepasako garsiai, tai tėvai ir nesužino.
Galima gražiai pakalbėti, kad kai kurie namų dalykai nėra svarbūs kitiems, o jeigu norisi kažką aptarti, tai gali padaryti su tėveliais. Žinoma, būtų netikslinga vaikus gąsdinti ar bausti už tai, ką jie kalba. Todėl geriau ramus pokalbis.
Nors vargu, ar būtų įmanoma su vaiku aptarti kiekvieną gyvenimo detalę, nes neina net prognozuoti, į ką vaikas atkreips dėmesį. Aišku, jeigu tėvai kažką išskirs, taip elgsis ir vaikas.
Be abejo, tinkamai paaiškinti vaikui, kodėl viena ar kita nėra pasakotina, užtrunka. O jeigu auklėtoja veda užsiėmimą, tai greituoju būdu sureagavus, galima nereikalingų emocijų sukelti. Tiesiog reikėtų nukreipti dėmesį ar kitam vaikui leisti pasisakyti. Nes auklėtojos kaip ir neturi teisės auklėti apie namų reikalus, tai tėvų atsakomybė ir pareiga“, – dėstė psichologė.
Jeigu jūsų vaikas labai aktyvus ir plepus, laikas nuo laiko turėtumėte pasitikrinti darželyje, ką jis pasakoja apie namus. Kad vieną dieną nereikėtų rausti iš gėdos, net jeigu tai ir buvo tik jo fantazija.
