„Mano tikslas – suteikti vilties rytdienai, nuraminti žmones ir jų skausmą. Aš nesiekiu skatinti ašarų ar liūdesio, kaip dažnai nutinka tradiciniuose atsisveikinimuose, kai dar prieš išlydint velionį skamba liūdnos melodijos, kurios net neverkusį priverčia apsiverkti. Mano darbas – priešingas: raminti, palaikyti ir perteikti informaciją, kuri padeda lengviau išgyventi netektį“, – atvirauja Birutė.
Jos unikalus požiūris į gedulingas apeigas ir ypatingas dėmesys emocinei ramybei leidžia žmonėms ne tik išgyventi sunkų laikotarpį, bet ir rasti vilties toliau gyventi.
Laidotuvių vedėja tapti neplanavo
Moteris – diplomuota režisierė, video operatorė, montažo režisierė. Baigusi režisūros studijas, daugelį metų dirbo kultūros srityje, o vėliau – renginių vedėja bei videografe.
„Kai padedu mikrofoną, imu 3 kg sveriančią video kamerą ir gyvenimo įvykius stebiu pro video kameros langelį. Kažkada išgirsta frazė – „įsiklausyk į dieną, ji diktuoja naujoves“ – užstrigo mintyse. Įsiklausiau.
Pats gyvenimas padiktavo idėją dar vienai veiklai, kurią pavadinau dviem žodžiais – „Apkabinsiu žodžiu“ . Tai – laidotuvių, gedulingų apeigų vedimas, video filmų, foto-koliažų kūrimas mirusiajam atminti“, – atvirauja laidotuvių vedėja B. Ambložiejė.
Moters veikla – netradicinė, Lietuvoje neturinti analogo: „Savuoju žodžiu apkabinu gedinčius: šermenų, gedulingų pietų metu, minint mirties metines. Mano sukurti In memoriam video demontruojami tiek laidotuvėse, tiek mirties metinių sukakties paminėjimuose.“
Pasak Birutės, ilgametė patirtis scenoje užgrūdino emocijas ir leido suprasti, jog tai itin subtili ir prasminga veikla. Gedulingų pietų, šermenų metu, kaip ji sako, skleidžia viltį teikiančią filosofiją, nes tai daugiasluoksnė kalba. Ji pasitelkia poeziją, prozą, filosofiją, dalinasi savomis patirtimis.
„Tinkamas, stiprus ir tuo pat paprastas žodis gedinčiuosius nuramina, nuteikia gilesniam pamąstymui.
Ruošiu velionio gyvenimo aprašą (nekrologą), kurį perskaitau laidotuvių metu. Tokiu būdu detaliai prisimenamas velionio gyvenimas, jo pasiekimai, jo išgyventi įvykiai ir svajonės.
Pripažinsiu, jog po nekrologo pristatymo, kone kiekvieną kartą iš gedinčiųjų išgirstu nuostabą, kad ne iki galo pažinojo velionį, nes išgirdo naujų faktų apie mirusįjį. Gedinčiuosius kviečiu prisiminti ir pasidalinti drauge su velioniu patirtus nuotykius, giminystės įvykius, kas tinkamai įprasmina atsisveikinimą ir išlydėjimą“, – priduria ji.
Moteris kapinėse praprašo visų susikabinti rankomis, dėkoja namiškių vardu ir kviesdama pietums visuomet akcentuoja, jog gedintieji yra kviečiami ypatingiems gedulo pietums, nes tai paskutiniosios velionio vaišės gyviesiems: „Juk į gedulingus pietus žmonės susiburia ne tik alkio vedini, o tam, kad palaikytų, apkabintų vienas kitą, susiglaustų prisiminimais.“
Lemtinga naktis
Paklausta apie tai, kaip sugalvojo tapti laidotuvių vedėja, moteris sako, kad prieš 14 metų dalyvavo draugės anytos laidotuvėse ir į gedulingus pietus susirinko gerokai daugiau žmonių, nei numanė namiškiai. Jos metu kilus nejaukiai suirutei, ji ėmėsi iniciatyvos, kad išsklaidytų susirinkusiems nepatogumo jausmą.
„Prakalbau namiškių vardu – padėkojau už taip gausų susibūrimą ir pakviečiau pasidžiaugti, kad pagerbti velionę suėjo gerokai daugiau, nei paruoštų mums vietų. Būtų liūdniau, jei prie nukloto stalo būtume susėdę vos keletas. Susirinkusiųjų gausa tik įrodė, jog velionė nugyveno prasmingą gyvenimą. Juk didžiausias žmogaus užgyventas turtas – artimųjų meilė“, – pabrėžia ji.
Tą kartą, kai Birutė kalbėjo prieš gedinčiuosius, įvyko kai kas ypatinga. Po jos žodžių žmonės įgavo drąsos ir patys pradėjo dalintis prisiminimais apie velionę. Gedulingi pietūs virto jaukia prisiminimų popiete, kupina nuoširdžių istorijų ir pagarbos velionei.
„Po metų išgirdau komplimentą, kad tuokart labai prasmingai pravedžiau laidotuves, bet tuo metu man išsakytų žodžių aš nepriėmiau, bet gyvenimas mane vis dažniau sugrąžindavo į tą pačią situaciją. Laidojant bičiulių tėvelius, senelius vis dažniau išgirsdavau prašymus, kad kapinėse pasakyčiau padėkos žodį, kad pakviesčiau gedulingiems pietums, kad prie gedulo stalo pradėčiau maldą.
Po to išklausydavau gausias padėkas, komplimentus, kas tuomet jau privertė susimąstyti – jei aš sulaukiu tiek gražių žodžių, kuomet kalbu be išankstinio pasiruošimo, tai kaip būtų, jei aš pasiruoščiau tokias kalbas?“ – klausimą sau iškėlė Birutė.
Vis tik, moteris sako, kad niekas gyvenime nevyksta be reikalo ir netrukus sulaukė išankstinio prašymo ne tik padėkoti, bet ir pravesti gedulingus pietus: „Tuokart suspurdo širdis, nes pasiruošimui turėjau visą naktį, ne čia ir dabar.“
Pasak jos, tą naktį ji suprato, jog šie gedulingi pietūs yra jai labai svarbūs ir tai bus pasirinkimą lemiantis egzaminas, kuris nulems tolimesnę veiklos kryptį.
„Užduotis buvo sudėtinga. Buvo laidojamas jaunas žmogus, o tai reiškia, jog mano žodį turėjo suprasti net trys kartos – velionio seneliai, tėvai ir jo bendraamžiai“, – prisimena laidotuvių vedėja.
Vis tik, savęs moteris paklausė, kaip turėtų „apkabinti žmones žodžiu“, koks tai turėtų būti žodis. Ji suprato, kad jeigu nuspręs pasukti gedulo keliu, šią veiklą pavadins – „Apkabinsiu žodžiu“. Kas vėliau ir įvyko.
„Kadangi gedulingi pietūs vyko kavinėje ant jūros kranto, aš pasirinkau smėlio laikrodžio, įspaustų pėdų smėlyje ir mirties palyginimo temą. Jaudinausi, dvejojau, ar būsiu tinkamai suprasta, juk patirties nebuvo, bet kai sustojome visi kapinėse, mano didžiai nuostabai aš pamačiau basas kojas.
Jaunas vaikinas, pasipuošęs kostiumu, stovėjo basas, o veide matėsi vidinė rauda. Tos basos kojos man buvo tarytumei minčių nušvitimas. Tuokart supratau, kad mano pasirinktoji basų kojų, pajūryje palikusių pėdų įspaudų tema netgi labai tinkama“, – pasakoja ji.
Kalboms nurimus, gedule dalyvavę bičiuliai apstojo ratu ir drąsino moterį – sakė, jog tai yra labai svarbu ir reikalinga, ir kad ji privalo eiti tuo keliu: „Tai priėmiau kaip palaiminimą. Esu jiems dėkinga, nes tuo metu man jų žodis buvo ypatingai svarbus.“
Laidotuvių vedėjos darbo kasdienybė
Šiandien Birutė užsiima ne tik gedulingų pietų vedimu, bet ir įvairia gedului skirta veikla: kuria vaizdo įrašus, veda šermenis, kalba minint mirties metines, lydi velionį į kapines, rašo nekrologus, nuneša gėles, sako atjautos kalbas laidotuvėse nedalyvaujančių vardu.
Paklausta, kaip atrodo jos darbo diena, Birutė teigia, kad užsakymai būna patys įvairiausi.
„Būna, kada gedinčiųjų net nesutinku, nes tiek vaizdo, video medžiaga yra atsiunčiama, tiek sukurtas in memoriam vaizdo įrašas išsiunčiamas internetu. O būna, kai laidotuvėse dalyvauju dvi paras – nuo šermenų pradžios iki gedulingų pietų pabaigos.
Būna, kad artimieji pradeda ruoštis laidotuvėms iš anksto, kas labai sveikintina. Tuomet iš anksto yra sukuriamas in memoriam video, pasiruošiamas žmogaus gyvenimo aprašymas (nekrologas) ir mirties akistatoje mažiau organizacinio streso, ramesnis laikas gedului“, – pasakoja moteris.
Pasak moters, kad ir kaip nujaustumei mirtį, mirtis niekada neateina laiku – ji ateina arba per anksti, arba per vėlai, o netekties stresas – nevaldomas.
Be to, Birutė sako, kad kiekviena diena yra vis kitokia, nes darbo apimtis priklauso nuo gedinčiųjų pageidavimų ir mirusiojo valios: „Nutinka ir taip, kad mane susapnuoja ir būna, kai namiškiai randa mirusiojo laišką, jo paskutinės valios pageidavimus, kuriame velionis pageidauja ir mano paslaugų.“
Ji taip pat priduria, kad kiekvieną žodį yra kruopščiai apgalvojusi. Pasak jos, žodis turi turėti minties svorį, turi būti lengvai suprantamas ir prasmingas, o klaidų būti negali.
„Kartą sukirčiavus netinkamai pavardę iškart sulaukiau gedinčiųjų reakcijos“, – apie darbo užkulisius atvirauja ji.
Įsimintinos laidotuvės
14-kos metų darbo patirtis, pasak Birutės, laidotuvėse užgrūdino, išmokė suvaldyti graudulingas emocijas ir tuo pat metu skleisti ramybę.
Moteris teigia, kad ir pačiai prieš trejus metus teko atsisveikinti su savo sese. Ji pasakoja, kad laikėsi, jog nepratrūktų, bet kalbėjo, dalijosi vaikystėje bei jaunystėje drauge patirtais nuotykiais:
„Pamenu, mano pasakojimai net šermenyse dalyvavusius studijų draugus įkvėpė kalbėti. Išbandymų ir patirties daug būta ir žinau, kad dar daug teks patirti.“
Ji taip pat pasakoja, kad darbe teko vesti laidotuves kurtiesiems, o gedulas truko 2 paras.
„Suvažiavo visa kurčiųjų asociacija, mano žodį pakaitomis vertė 8 gestų vertėjai. Tuo pat metu vertimas vyko ir į užsienio kalbą. Kalbėjo ir kurtieji, kuomet jų gestų kalba buvo įgarsinta. Neįkainojama patirtis“, – atskleidžia moteris.
Pasak jos, niekuomet nepamirš patirto akimirksnio streso, kuomet pradėjo kalbėti ir po kurio laiko stabtelėjo, kad būtų padarytas vertimas. Vis tik, vertėjams baigus versti, ji suprato, kad pamiršo, kur baigė kalbėti ir kas eina po to. Tačiau tokie išgyvenimai moterį augino.
„Skaudžiausia, kai tenka laidoti jaunas mamas, kuomet mažamečiai vaikučiai smakriukais pasirėmę ant karsto krašto žiūri į mirusią mamą. Išmokau suspausti savąją širdį, kad nepasigirstų manoji rauda ir renku paguodos ir įkvėpimo kupinus žodžius, likusiems šiapus gyvenimo“, – apie skaudžius momentus užsiminė pašnekovė.
Birutė pasakoja, kad tenka dalyvauti atminimo popietėse, kuomet nėra mirusiojo, nes žmonės kartais dingsta be žinios arba žūsta kalnuose.
„Kviečiu artimuosius sukurti mirusįjį menančių daiktų kampelį: mėgstamą ar paties parašytą knygą, instrumentą, kuriuo grojo, įvairiausius rankdarbius, netgi nebaigtą mezginį. Teko matyti ir vaiko plaukų sruogelę.
Teko laidoti šamaną, kuomet našlės pageidavimu į šermenis atsivežiau skambančius dubenis ir ritualinius būgnus. Našlė sukūrė itin didelį atminimo kampelį su šamano darbo instrumentais, salė buvo išpuošta velionio akvarelės darbais, grojo arfa ir violančelė, skambėjo būgnai ir dubenys. Lydint urną į kapines, atsikartojo būgnų garsai. Tai buvo taip stipru, reikia tai patirti“, – prisimena ji.
Ji sako, kad jai labai svarbus kiekvieno žmogaus kitoks, kitaip nugyventas gyvenimas. Todėl ji sau linki nepristigti minčių, nesustoti kurti ir kelti laidotuvių kultūrą ir pagarbą mirusiajam.
Tikslas – nuraminti žmones
Režisūros studijos Birutę išmokė stebėti aplinką, išklausyti, analizuoti žmogų. Labai daug laiko moteris skiria pokalbiams su artimaisiais, nes tai, pasak jos, vienintelis kelias pažinti velionio gyvenimą:
„Tai man labai svarbu, nes kiekvienos laidotuvės yra suasmenintos, kiekvienas vaizdo įrašas yra sukuriamas būtent tam žmogui apie tai, kokį gyvenimą jis gyveno“, – atskleidžia pašnekovė.
Be to, Birutė teigia, kad teko garbė sukurti in memoriam video teisininkui , LR signatarui a. a. Kazimierui Motiekai. Pasak jos, vaizdo įrašas buvo oficialus, kuris turėjo praeiti keleto pareigūnų kontrolę.
„Video skirtas žemdirbiui – kardinaliai skirtingas. Jame pamatysime vaizdus, kaip byra grūdai, kaip linksta rugio varpos arba jo turėtos technikos išvažiavimą į laukus. Jei video skirtas pedagogui, fotografijas papuošiu gyvais video knygų vaizdais, skamba eilės ar kiti motyvai“, – detales atskleidžia ji.
Be to, Birutė sako, kad video filmai yra gyvas žmogaus istorijos metraštis, kuris turi išliekamąją vertę ateinančioms kartoms.
„Kapinėse paprašau žmones susikabinti rankomis ir toje tylos minutėje savo mintimis stiprinti išėjusiojo kelią anapilin. Baigiantis laidotuvėms, paprašau visus atsistoti ir plojimais išlydėti velionį. Esu giliai įsitikinusi, jog neteisinga, kad plojimais išlydėti dera tik scenos žmones.
Juk mes kiekvienas gimdamas užlipame ant savojo gyvenimo scenos ir nesvarbu, kokią pasirenkame profesiją – aktoriaus ar duonos augintojo. Juk mirtis yra nužengimas nuo savosios gyvenimo scenos ir mes kiekvienas esame vertas garsių plojimų“, – aiškina pašnekovė.
Ji taip pat pasakoja, kad kartą teko laidoti medikę, atsargos karininkę, o baigiantis gedulingiems pietums, susirinkusių paprašė velionę išlydėti plojimais. Be to, gedinčiųjų tarpe dalyvavo ir buvęs velionės kolega, atsargos kariškis. Plojimai, pasak Birutės, jį taip sujaudino ir jis visiems girdint pasakė: „Jei jau mes galime išlydėti plojimais, tuomet tebūnie ir dar kitaip!“
„Jis ramiu judesiu pasilenkė prie kariškos kepurės, kuri gulėjo ant greta esančios kėdės, užsidėjo ją tvirtai ant galvos, karišku dešinės rankos pagarbos mostu pakėlė ranką prie kepurės ir garsiai sukomandavo: „Velionę ir jos išėjimą tylos minute gerbt!“
Tai buvo taip netikėta, netgi man. Kas pravirko, kas bandė taip pat ranką pakelti iki smilkinio, bet tuoj pat nuleido, supratę, kad jiems tai nedera, nes jie juk civiliai, ne kariškiai. Tik po nuskambėjusių plojimų įsivyravo tylesnė už tylą tyla. Visi stovėjo nejudėdami pagarbos tyloje“, – jautrius momentus prisimena moteris ir priduria, kad po minutės kariškis sukomandavo tylos minutę baigti.
Pasak jos, tai buvo taip prasminga, kad ji netgi priėjo prie kariškio, paspaudė ranką bei padėkojo už drąsą, parodant svarbų pagarbos gęstą: „Kariškio augaloto vyro būta, bet nepamiršiu, kaip iš jaudulio virpėjo jo ranka.“
Birutė linki tokias ir panašias akimirkas patirti kiekvienam, kad galėtų įvertinti ir suprasti, kiek dar daug laidotuvėse yra erdvės bei pakylėti mirties akivaizdoje žemiškąsias mirusiųjų vertybes.
„Besąlygiškai tikiu savo idėja. Norėčiau ja pasidalinti su kuo daugiau žmonių ir esant būtinybei juos paguosti, suteikti vilties ir būti jiems reikalinga ir naudinga. Tegu kiekvieno gyvenimas būna lygiavertis prasmingam išlydėjimui“, – pridūrė ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
