Nors iš pradžių R. Rupkus pasakojo pirmiausia ruošęsis stoti į teisę, susiklostė taip, kad atsidūrė medicinoje. Tačiau dėl šio sprendimo vyras sako niekada nesigailėjęs.
„Gana neblogai baigiau mokyklą, jau ruošiausi stoti į teisę, buvo dokumentai sutvarkyti Vilniuje, bet brolis mokėsi Kaune politechnikos institute, tai taip išėjo, kad šiame mieste į mediciną įstojau. Bet tikrai nesigailiu, svajojau apie gydytojo darbą.
Aišku, kai būna sunku, galvoji, velnias čia liepė į tą balą lipti, bet praeina tai, ir viskas. Esmė ta, kad jei dirbi darbą, reikia stengtis dirbti kaip galima geriau. O jei taip nesigauna, visai pro pirštus žiūri, tai geriau išvis nedirbti“, – įsitikinęs jis.
Sugrįžti į kaimą paskatino knyga
R. Rupkus prisiminė, kad labiausiai važiuoti dirbti gydytoju į kaimą įkvėpė studijuojant perskaityta knygą apie kaimo gydytoją: „Mane taip ta knyga „užvedė“, kad nutariau važiuoti į kaimą dirbti.“
Taigi ir gavęs paskyrimą dirbti į Papilį vyras ten nuvyko su malonumu: „Visur būčiau važiavęs, svarbu, kad į kaimo ambulatoriją. Esu kaimo vaikas, atsimenu, kai studijavau, būdavo pavasaris, medžiai sprogsta, mieste karšta, neįdomu. Nesinorėjo atitrūkti nuo artimesnio ryšio su gamta, žmonėmis.
Kai buvau jaunas, iš Panevėžio važiuodavo komisijos, klausdavo, kas man yra, ko sėdžiu tame kaime (juokiasi). Nes aš ir neblogai mokiausi, tai visi stebėjosi. Man atrodo, kad ir kaime reikia gudresnių žmonių. Jei visi bus mieste, kas gydys kaime?“
Tapo kone kiekvieno šeimos nariu
Kelias krašto kartas užauginęs gydytojas daugeliui tapo kaip šeimos narys. „Bus gal kokios 3 kartos. Kai atėjau, atsimenu, kad seneliai numirė, po to – tėvai, vaikai gimė, savo vaikus augino ir taip toliau.
Visas šeimų istorijas žinau, visų žmonių vardus, pavardes, net ir gimimo datą. Visi kaip giminės, draugai, švęsdavome ir vestuves, krikštynas, laidotuves. Dabar gi beliko daugiausiai laidotuvės. Nyksta kaimas, praktiškai tuščios sodybos. Žmonės miršta, o gimimo nėra. Daug slaugomų pacientų, vienišų žmonių, vaikai išvažiavę į užsienį“, – niūrią realybę konstatavo jis.
„Bet taip jau yra pas mus, kad žmonės serga serga, ateina pas gydytoją ir čia jo problemos tarsi baigiasi. Tada jau gydytojas už jį atsakingas ir turi spręsti visas problemas.“
Gydytojas prisimena, kad seniau, prie 20–30 metų, kai pradėjo dirbti, būdavo linksma, o dabar vakare miestelis tamsus, ir žmonės atrodo pasikeitę:
„Mieste irgi, aišku, tas pats. Nebėra tokių glaudžių santykių, bendrystės, nebent jau labai geri draugai. Bet gal čia jaunystėje viskas linksmiau buvo, kitaip atrodė, jaunimui gal dabar irgi viskas gerai atrodo (šypsosi). Gyvenimas eina, mes senstame, ką bedarytume, kažkada susirgsime, mirsime ir niekuo nepadėsi. Tai reikia su tuo susitaikyti.“
Mano, kad liga – tik gydytojo reikalas
Pašnekovas apgailestavo, kad daugiausiai laime lieka senyvo amžiaus žmonės: „Kai pradėjau dirbti, apylinkėje buvo apie 5 tūkstančius pacientų, dabar – apie tūkstantį. Nebėra žmonių. Tuštėja, jaunimas išlaksto, daugiausiai senimas likęs. Anksčiau mokyklų apylinkėje buvo trys keturios, dabar tik viena ir ta tik dešimtmetė. O ten, kur mokyklą panaikina, kaimui jau nuosprendis. Bet yra, kaip yra.“
R. Rupkus teigė, kad praktiškai sveikų tarp likusiųjų nebėra, gal tik vienas kitas. „O senų žmonių ir psichologija tokia – žmogus supranta, kad jau senas ir jam atsikėlus ryte gal skaudės nugarą, koją ar dar ką. Kiti gi pasibėdavoja, kad buvo sveiki, o dabar kažko nebegali. Tai juk nesakysi žmogui, kad tu jau senas (juokiasi).
Bet taip jau yra pas mus, kad žmonės serga serga, ateina pas gydytoją ir čia jo problemos tarsi baigiasi. Tada jau gydytojas už jį atsakingas ir turi spręsti visas problemas. Žmonės nenori ir tikrintis – tiek yra prevencinių programų. Jiems atrodo, kad čia man, o ne jiems reikia“, – pasakojo jis.
Nors vienetai jaunesnių žmonių ir grįžta į kraštą, jie, jei niekuo nesiskundžia, pas gydytojus vėlgi per daug neskuba. Kita vertus, ir tarp vyresnių žmonių pasitaiko tokių, kurie neskuba prašyti vaistų.
„Štai yra ir 90 metų senukas, nors ir insultą patyręs, bet kiekvieną dieną vaikšto, juda ir neblogai jaučiasi. Yra ir tokių senų žmonių, kurie nėra buvę pas mane. Kai pasikalbi, tai sako, man nereikia vaistų. Tai gal ir gerai“, – pastebėjo R. Rupkus.
Darbo valandų neskaičiuoja
Nors daug šalies gyventojų skundžiasi, kad darosi sunku patekti ne tik pas antro ar trečio lygio specialistus, bet ir net šeimos gydytoją, pašnekovas tikino, kad jo kabineto durys pacientams atviros visada, tad ir patekti galima tą pačią dieną.
„Žmonių, be abejo, yra įvairių – vieni ilgiau kenčia, kiti, vos tik kas suskaudo, atlekia. Tų eilių būna, bet šiaip prieinamumas pas mus yra tą pačią dieną. Tie, kurie iškart nori, tą pačią dieną ir priimu. Pas mane nėra išankstinės registracijos. Nelabai į ambulatorijos telefoną kas ir skambina, daugiausiai į nuosavą – ryte ir vakare, tiek darbo dienomis, tiek savaitgalį.
Išties matau, kad daug kolegų pervargę. Bet aš taip nutariau, kad galiu sėdėti ir ilgiau, bet visus žmones priimsiu. Bet kai aš jau vienas likau 16 metų, žmona mirusi, vaikai užaugę, turiu daug laisvo laiko“, – pasakojo R. Rupkus.
„Kai pradėjau dirbti, apylinkėje buvo apie 5 tūkstančius pacientų, dabar – apie tūkstantį. Nebėra žmonių. Tuštėja, jaunimas išlaksto, daugiausiai senimas likęs.“
Anot jo, kada darbas malonumas, ir darbo valandų neskaičiuoji. Taip pat ir pacientui galima skirti ne vien 10 minučių, kaip neretai nutinka mieste.
„Skiriu tiek laiko, kiek reikia, pasišneki su vienu trumpai, tik vaistų skiriu, o su kitu – ir pusvalandį, ir gal valandą, jei reikia. Ateina žmogus, pradeda skųstis nuo vaikų iki anūkų, pasiklausai. Darbo laikas neribotas. Dirbu ambulatorijoje nuo 8 iki 14 val., bet visada darbe būnu 7 val. ir išeinu trečią ketvirtą. Kitą kartą jei nespėju popierių susirašyti, ir vakare prie kompiuterio einu ir surašau, netoli ambulatorijos gyvenu“, – pasakojo šeimos gydytojas.
Gydytojo darbas pasikeitė
R. Rupkus pasakojo, kad darbas anksčiau ir dabar – nesulyginamas. „Tada buvo visai kitas gydymas – nuo spaudimo buvo du trys vaistai, o dabar nesuskaičiuosi. Nei tokių tyrimų buvo, kaip dabar, nei kompiuterių buvo, nieko.“
Tiesa, gydytojas neslepia, kad su juo sutarti irgi ne visada sekasi sklandžiai, o ką jau kalbėti, kai ima strigti taip visų medikų peikiama e.sveikata.
Pašnekovas pridūrė, kad dabar darbą palengvina ir konsultantai specialistai: „Su visais labai draugauju, tai labai gerai priima tuos ligonius, ypač su Rokiškio poliklinika bendraujame, ten daugiau kardiologų, bet dabar ir į Biržus daugiau specialistų atvažiuoja. Pas mus dėl patekimo problemų nėra. Aišku, jei į Vilnių reikia vykti, jau sunkiau. Bet pas antro lygio kardiologus, pulmonologus problemų nėra.“
Pasiteiravus, ar sukaupus tiek metų patirtį dar tenka dėl kokių būklių nustebti ar visiškai neįtarti, kas žmogui darosi, gydytojas tikino, kad neaiškumų yra visada: „Ta gydytojo intuicija veikia, bet visokių situacijų būna. Bet labai gerai tada turėti ir draugų, kuriems gali paskambinti, pasikonsultuoti.“
Paklaustas, ar pats turi teisę susirgti, R. Rupkus paaiškino, kad tokiu atveju yra gydytoja iš Biržų, kuri jį pavaduoja tokiais atvejais ar per atostogas:
„Kai reikia, taip pat ją pavaduoju aš. Vasarą dirbau tiek čia, tiek Biržuose, tai galva jau nebe tokia nuo ryto iki vakaro dirbant (juokiasi). Bet skirtumas tas, kad savo žmones geriausiai pažįstu. Aišku, tada ir dar sunkiau, kai ką negero žmogui diagnozuoja ar jis staiga numiršta... Pripranti prie tų žmonių ir gaila darosi.“
Kam užleis vietą – nežinia
Nors krašto gyventojai apie gydytoją atsiliepia itin šiltai, pats jis išgirdęs pagyras reaguoja kukliai. Tačiau pastebi, kad gydytojo darbas leido geriau suprasti žmones:
„Išmoksti labiau suprasti žmogų, nors tai šiaip taip paprasta. Vis tik žmonės iš esmės yra geri, gal kiti pikti, ką slepia, bet kai pradedi bendrauti, supranti, kad kaime visi yra geri. Tik aplinka, įvairios situacijos gal kitaip priverčia pasielgti. Jei žmonės klysta, supranta, bet iš prigimties geri.“
Kad ir kaip būtų atsidavęs darbui, vis tik pokalbio metu ne gydytojas ne kartą užsimena, kad gal jau būtų laikas baigti profesinį kelią: „Anksčiau labiau traukdavo dirbti, dabar labiau pavargsti. Sakau, kad jau ieškotų pamainos. Aišku, sunku. Štai Vabalninke ieškojo gydytojos, dabar atsirado, bet irgi tik atvažiuoja į darbą.“
Vyras pasakoja, kad nors jaunystėje labai mėgęs medžioti, dabar didžiausias malonumas – sukišti rankas į žemę, užsiimti daržu, šiltnamiais, gėlynais. Širdį džiugina ir aplankantys jau 6 anūkai. Tiesa, nė vienas iš trijų sūnų, taip pat ir vyriausioji anūkė medicinos keliu nepasuko.
