Aurelija socialiniuose tinkluose dalinasi atradimais apie grybus, kerpes ir kitus laukinius augalus, jų nuotraukomis ir detaliais prašymais.
„Esu tokia gamtos entuziastė“, – tokiais žodžiais save vadina Aurelija.
„Mano misija yra padėti žmonėms gamtoje pamatyti daugiau ir, man atrodo, tas padeda žmonėms būti sąmoningesniais. Labiau vertinti ta gamta ir joje esančius skirtingus organizmus. Ir tas pasivaikščiojimas gamtoje galėtų pasidaryti įdomesnis ir smalsesnis“, – pasakoja Aurelija Plūkė.
Moteris skaito įvairią literatūrą apie grybus, dažniausiai užsienio, nes jos yra daugiau, tačiau susidūrusi su sunkumu suprasti mokslinius terminus nusprendė baigti mikologijos kursą.
Mikologija – mokslas apie grybus. Vilniaus Universitete gamtos tyrimų centre baigtas kursas padėjo moteriai lengviau savarankiškai gilinti žinias.
„Pradėjusi labiau domėtis ir ieškoti informacijos apie grybus supratau, kad lietuvių kalba informaciją yra sunku rasti, o jeigu randi, ji būna taip moksliškai parašyta, kad nesupranti, kas ten parašyta. Tai yra labai specifiniai moksliniai terminai, skirto mikologijos sričiai <...>. O pasimokius tame mikologijos kurse, man pasidarė lengviau suprasti“, – sako gamtos entuziastė.
Žavi aplinkos paslapties jausmas
A. Plūkė gamta domėjosi jau vaikystėje.
„Manau, kad gamta domėjausi nuo pat vaikystės, daug laiko leisdavau lauke pas bobutę vienkiemyje, tai visada buvo tas aplinkos paslapties jausmas. Tarsi nujautimas, kad ten yra daugiau įdomių dalykų, negu matosi iš pirmo žvilgsnio“, – prisimena moteris.
Praplėtusi savo žinias apie grybus, ne tik valgomus ar nevalgomus moteris suprato, jog miškas slepia kur kas daugiau nei esame įpratę matyti plika akimi. Pasak jos – grybai yra toks organizmas, kuris gamtoj užima esminį vaidmenį.
„Iš pirmo žvilgsnio matai labai mažai. Matai tik tuos grybus, kuriuos mes rankam ar kurių nerenkam. Bet iš tikrųjų, yra kur kas daugiau apie juos ir tas man labai pasirodė įdomu. Ir apie tai, kas slypi daugiau gamtoje, kaip veikia skirtingi organizmai, kaip jie bendradarbiauja, vienas kitam padeda ir kaip susikuria tokios įdomios ekosistemos, kur kiekvienas organizmas turi savo labai svarbų vaidmenį“, – pasakoja A. Plūkė.
Pamatyti daugiau padeda makro objektyvas
Karantino metu darbas iš namų pastūmėjo Aureliją dažniau eiti į mišką, o į jį moteris keliaudavo nešina makro objektyvu, kuris leidžia jai įprastą pasivaikščiojimo takelį pamatyti visai kitaip.
„Aš pradėjau juos fotografuoti su makro obektyvu ir tada man toks kosmosas atsivėrė. Iš pradžių net nesimato plika akimi, ką ten užfiksavai, o ateini namo, pažiūri tas nuotraukas ir pamatai, kad tie grybai kažkokie žali ir geltoni, labai įvairių struktūrų ir formų“, – teigė moteris.
Nors Aurelija ir mėgsta grybauti, visgi, jai yra įdomiau grybus tyrinėti nei vaikščioti su pintine ir juos rinkti. O tyrinėja, dalinasi nuotraukomis bei informacija ne tik valgomų grybų, bet ir retai sutinkamų arba mažai žinomų.
„Įprastai, kai matai aplinką, atrodo, kad čia nieko įdomaus nėra, bet pasilenki, pažiūri atidžiau į tų mažų grybų, samanų ar kerpių formas, spalvas, tai atrodo, kad visiškai kitas pasaulis po tavo kojomis slepiasi.
Supratau, kad man įdomiau ne su pintine vaikščioti ir voveraites, baravykus rinkti, bet man įdomiau yra tyrinėti. Rasti kokį nuvirtusį pūvanti medį ir žiūrėti ar nėra grybų ar gleivūnų, tai yra tokie įvairių formų organizmai, kurie yra panašūs į grybus“, – pasakoja Aurelija.
Vieni įdomiausių – medicininiai grybai
„Kalbant apie grybus, kuriais labiausiai domiuosi, tai yra medicininiai, funkciniai grybai, kurie turi veikliųjų medžiagų, kurių dėka gali kažkaip vieną ar kitą sveikatos aspektą pastiprinti. Vienas iš tokių grybų, kuris auga Lietuvoje, yra įvairiaspalvė kempė. Angliškas pavadinimas „Turkey tail“.
Tai kempininis grybas, auga kaip vėduoklėlės, kurios turi daug pereinamų atspalvių: rausvų, violetinių, melsvų. Tai yra vienas labiausiai ištirtų medicininių grybų pasaulyje, kurį galima rasti Lietuvoje“, - sako grybais besidominti moteris.
Aurelija tokius grybus ne tik fotografuoja bei jais grožisi, tačiau juos pati panaudoja ir virtuvėje – gamina kempininį toniką, kuris padeda nusilpusiam imunitetui.
„Aš tokius grybus renku ir iš jų darau tokį, kaip vadinu kempininį toniką. Išdžiovinu, tada ilgai paverdu vandenyje, kai kurios veiksliosios medžiagos yra tirpios vandenyje. Jį vartoju, kai jaučiu, kad reikia pastiprinti imunitetą“, – dalinasi pašnekovė.
Grybas panašus į vištieną
Lietuvoje šių grybų auga apstu, tačiau mažai kas juos žino, o gal ir prisibijo. Neįprastai atrodančius grybus yra ne tik lengva atpažinti, bet jie neturi ir panašiai atrodančių nuodingų grybų, o dėmesį verta atkreipti dėl ypatingo skonio:
„Lengvai atpažįstamas, bet gal dar nėra taip plačiai žinomas grybas ir nelabai turi panašiai atrodančių kitų nuodingų grybų – geltonoji geltonpintė, jo angliškas pavadinimas „chicken of the woods“, t.y. „miško višta“, – pasakoja gamtos entuziastė.
Toks angliškas pavadinimas šiam grybui yra suteiktas ne veltui. Šis grybas yra ypatingai vertinamas žmonių, kurie mėgsta laukinės gamtos gėrybes, o tinkamai paruošus savo skoniu primena vištieną.
„Ji taip vadinama dėl savo tekstūros, panašios į vištienos krūtinėlę, o atpažinti jį gana lengva. Jis pradeda augti, jeigu šiltas pavasaris, tai gegužės mėnesį, bet auga ir dabar. Tai yra vienas iš tokių, kempininių grybų, nes auga kaip vėduoklė ant medžio, dažniausiai lapuočių arba jau negyvo medžio“, – sako Aurelija Plūkė.
Šiuos kempininius grybus lengva atpažinti ne vien dėl jų ryškios geltonos, oranžinės spalvos, bet lengvai pastebimas ir dėl dydžio.
„Jis turi tokią labai ryškią gelsvą, geltoną, oranžinę spalvą. Gana didelis grybas, paprastai jis matomas iš toli. Šis grybas yra valgomas kol yra jaunas, reikėtų pačiupinėti ar paspaudus jaučiasi minkštas, ar nesutrupa, nenulūžta ir tada jį galima valgyti: kepti įprastu būdu su grietinėlė ar pamarinuoti su žolelėmis, galima užsišaldyti“, – patarimais dalinasi pašnekovė.
Rinkti tik gerai pažįstamus grybus
Moteris pasakoja, jog socialiniuose tinkluose įvairiose grybautojų grupėse dažnai tenka pastebėti, jog žmonės prisineša pilnas pintines nežinomų grybų namo ir tada rašo į grupę klausdami, kas tai per grybai, o taip daryti nederėtų.
„Aš patariu taip nedaryti ir geriau išsiaiškinti pradžioje kas tai per grybai, o tik tada juos rinkti, jeigu jie yra valgomi.
Renkant augalus ar grybus galioja pagrindinė taisyklė: jeigu nesi 110 proc. tikras, kad tai yra valgomas grybas, tada geriau neimti“, – sako Aurelija Plūkė.
„Nėra vienos taisyklės, kuri veiktų ir padėtų atpažinti ar tai yra valgomas, ar nevalgomas grybas iš vieno požymio. Esam įpratę manyti, jeigu ant kotelio yra sijonėlis, tai nuodingas grybas, kaip musmirių pavyzdžiui. Na, bet toli gražu ne visais atvejais tinka, nes, pavyzdžiui, žvynabudė turi sijonėli ir turi žvynelius, beveik taškuota, tad labai panaši i į musmirę, bet yra valgoma“, – pasakoja moteris.
Pasak pašnekovės, jeigu žmogus parsinešė grybų namo, bet dvejoja ar žino kas tai per grybai – reikėtų neskubėti prisivalgyti.
„Kai kurie valgomi grybai turi panašių savybių į nuodingus grybus. Tam tikros oro sąlygos pakeičia grybo išvaizdą, jeigu labai lietinga gali būti pasikeitusi grybo spalva, gali būti kitokia tekstūra ir tada jau ne visada žinosi ar tai valgomas grybas ar į jį panašus nuodingas grybas. Reikėtų būti labai atsargiems su grybais“, – pataria A. Plūkė.
Autorė: praktiką atliekanti žurnalistė Ieva Korsakaitė.
