Džiugia naujiena apie išskirtinį radinį socialiniuose tinkluose pasidalinusi gamtosaugininkė Gintarė Grašytė dalinosi, kad viskas prasidėjo dar prieš 11 metų, kai dirbdama Labanoro regioniniame parke aptiko neįprastai atrodančią mėškapėdę.
„Parodžiau nuotraukas keliems žmonėms, atsakymo tikslaus negavau, taip ir užsiliko, nors mintyse tas vaizdas ir vieta įsirėžė ilgam.
Taip ilgam, kad netyčia „Facebook“ platybėse Jurga Motiejūnaitė pamačius nuotrauką ir pakomentavus, kad čia gali būti šis tas įdomaus, ilgai mintyse raustis ir laukti nereikėjo – grįžau į tą pačią vietą, meškapėdę radau ten pat, paėmiau pavyzdį“, – dalinosi gamtosaugininkė.
Retas radinys
Ji pasidalino ir botanikės, kerpių specialistės Jurgos Motiejūnaitės komentaru, kas paaiškėjo gavus meškapėdės pavyzdį:
„Labanoro regioniniame parke pavyko rasti didelę retenybę Lietuvoje – karpuotąją meškapėdę (Peltigera aphthosa). Tai šiaurinio paplitimo rūšis, randama arktinėje ir borealinėje zonose, temperatinėje zonoje pasitaiko retai.
Lietuvoje ji buvo žinoma tik iš senų rinkinių, pastarąjį kartą aptikta 1930-ais metais ir buvo galvojama, kad išnyko, kaip ir kelios kitos šiaurinio paplitimo kerpės.
Išsiskiria gniužulu, kurio viršutinė pusė sudrėkusi tampa ryškiai žalia, skirtingai nuo daugelio kitų meškapėdžių (išskyrus taip pat labai retą plėvėtąją meškapėdę (Peltigera leucophlebia), nuo kurios skiriasi nuapvalėjusiais, tarsi valtis pakilusiais kraštais).“
Gamtosaugininkė G. Grašytė pridūrė, kadangi kerpė laikyta išnykusia, rūšis nėra įtraukta į saugomų rūšių sąrašus, todėl kyla vienintelės žinomos rūšies radavietės apsaugos problema: karpuotoji meškapėdė auga saugomoje teritorijoje, tačiau ūkiniame, jokios apsaugos neturinčiame miško sklype. Ji tikisi vieno – kad bendradarbiaujant su atsakingomis institucijomis pavyks ją išsaugoti.
