„Pasakojama, kad Lietuvoje šakočiai atsirado Barboros Radvilaitės laikais. Ji paskelbė skaniausio pyrago konkursą. Kaip bebūtų keista, laimėjo vyrukas, iškepęs šakotį. Vietoj prizo - žemės, jis paprašė valdovės papuošalų, nes norėjo pasipiršti mylimai merginai, kad ji atrodytų kaip karalienė. Jų vestuvėse dalyvavo ir pati Barbora. Kaip matome, tai ypatingas gaminys“, – istorija dalinasi Artūras.
Vyras pasakoja, kad vaikystėje labai laukdavo Kalėdų, nes tik tuomet galėdavo paragauti mamos kepto pyrago arba kažkur iš po prekystalio gautų mandarinų. Dabar Kalėdos parado šią prasmę – įvairiais saldumynais parduotuvių lentynos gausios ištisus metus.
Tačiau šakotis dar išlaikė ypatingos progos skanėsto statusą. Jis tradiciškai valgomas per visas svarbiausias šeimos šventes: krikštynas, gimtadienius, dovanojamas iškilmėse ar vežamas į užsienį, lyg dalelė tėvynės skonio, o vestuvės tiesiog neįsivaizduojamos be šio tradiciniu laikomo „spygliuoto“ skanėsto.
„Per vestuves šakotis dažnai virsta „laimės šuliniu“ iš kurio jaunieji traukia įvairiausias dovanas. Jei tik vykdavo vestuvės ar kitos iškilmės, mano mamos virtuvėje būdavo pilna šokoladinių grybukų, kaštonų ar spalvotų voveraičių. Tai buvo mano pirmoji pažintis su kulinarija“, – pasakoja Artūras.
Būdas pamiršti rūpesčius
Jau kelioliką metų Artūro namuose yra kepama naminė duona, tai – žmonos Vilijos pomėgis ir aistra. Šios duonos skonį puikiai pažįsta ne tik artimieji, bet ir kolegos mokykloje bei kaimo bendruomenės nariai.
„Vilijos močiutės duona buvo pati skaniausia Stebulių ir aplinkiniuose kaimuose. Todėl nuo pat mažens ji matė kaip ji kepama ir kaip gaminama. Tai ypatingo skonio duona, nes receptas atkeliavęs dar iš jos močiutės močiutės laikų“, – pasakoja Artūras.
Pats vyras šakočius pradėjo kepti šių metų balandį. Pasak jo, tai lėmė iššūkių ilgesys ir noras atrasti būdą po dienos darbų nuvargusią dvasią.
„Mūsų darbas mokyklose ir taip yra sunkus, nes mes dirbame su žmonėmis. Kasdien kyla vienokia ar kitokia problema, tad šakočio kepimas kaip tik ir tiko dūšiai. Visada norėjosi pačiam išsikepti. Tuo labiau, kad knygoje „Lietuviški valgiai“ išleistoje 1983 m., užkliuvo sakinys, kad jį kepa tik patyrusios šeimininkės. O kodėl vyrai negali?“, – šypteli „spygliuočių“ kepimu užsiimantis vyras.
Tobulas bandymas
Pirmą kartą šakočio kepimą Artūras pamatė lankydamasis netoli Druskininkų esančiame šakočių muziejuje. Ten eksponuojamas ir didžiausias šakotis – 3 m 72 cm aukščio milžinas, kurio svoris beveik 86 kg. Šakočio receptu ir visu jo kepimo procesu su vyru pasidalino Benas Markevičius gyvenantis Sangrūdos kaime.
„Visą kepimo eigą nusifilmavau, kad tikslai laikyčiausi jo griežtų instrukcijų ir eiliškumo, ir proporcijų, dedant produktus. Beno receptas irgi atkeliavęs iš apie 1930 metų. Tai vadiname „smetoniškas drėgnasis“, – sako jis.
Pirmasis Artūro iškeptas šakotis išėjo beveik tobulas, tačiau kiti bandymai nebuvo tokie sėkmingi: kepiniai vis krisdavo nuo volo arba pridegdavo. Vyras juokiasi, kad pažįstami ir draugai nepabijojo ir ragaudavo vyro iškeptų gaminių, už tai jis jaučiasi labai dėkingas.
„Dabar išmokau iškepti ir beveik metro šakotį. Tokio pat didumo iškepsiu ir sūnaus Aivaro gimtadieniui, kuris studijuoja KTU magistratūroje“, – pasakoja vyras.
Pirmenybė – vietiniams produktams
Artūras teigia, kad šakočio kepimo procese svarbiausia kantrybė ir eiliškumas. O kur dar tinkamas volo sukimo greitis, temperatūros reguliavimas ir nedegus špagatas. Visą šį procesą apsunkina dar ir tai, kad prie įkaitusios krosnies tenka išstovėti daugiau nei dvi valandas. Čia Artūrui padeda jo, kaip pirtininko, patirtis.
„Kai kepi šakotį pradedi girdėti, kaip jis ima su tavimi kalbėti, tiesiog jauti, kaip kepa ir auga rageliai. Mūsų šakočio ir duonos sėkmės priežastis, kad mes kepame visi trys: žmona maišo šakočio tešlą, o aš duonos. Dukrelė duonukę peržegnoja, o šakočiui atskiria kiaušinių baltymus nuo trynių“, – apie šeimos darbų pasiskirstymą pasakoja Artūras.
Vyras teigia, kad stengiasi rinktis tik kokybiškas žaliavas iš rajone ūkininkaujančių žmonių. Sviestas, grietinė, kiaušiniai – tik naminiai, o miltai būtinai lietuviški. Duonai skirtus miltus netgi mala girnomis svirne, kuriame Antrojo Pasaulinio karo laikais vokiečiai surinkinėjo grūdus iš vietinių ūkininkų.
„Tik gaila, kad šių produktų labai sunku gauti, tenka važinėti po visą rajoną, ieškant kiaušinių ar sviesto ar grietinės“, – priduria jis.
Viena iš Artūro svajonių, kad jo šakočio paragautų pats Andrius Užkalnis ir tikisi, kad jo skonis priverstų ji kristi nuo kėdės, kaip vaikų pamiltą personažą Gustavą.
Veiklos netrūksta
Artūras nuo 2004 metų vadovauja Šventežerio mokyklai, o jo žmona Vilija nuo 2003 metų vadovauja Stebulių mokyklai. Vyras teigia, kad jam patinka darbas mokykloje, jos mokiniai ir mokytojai.
„Mūsų kadencijos jau į pabaigą. Per šiuos 15 metų subūriau stiprų mokytojų dalykininkų komandą. Mūsų mokykla reitingų žurnale būna ir 4 vietoje respublikoje pagal mokinių pasiekimus. Čia dirba nuoširdūs ir šilti aptarnaujančio personalo darbuotojai“, – sako jis.
Pats Artūras šį pavasarį baigė ISM universitetą ir įgijo verslo vadybos magistro laipsnį. Be to, tai jau antras įgytas magistro laipsnis.
Vyras ne tik spėja rūpintis mokyklos reikalais, savo naujai atrastu hobiu, bet turi ir didelį šiltnamį, kuriame augina agurkus, pomidorus ir paprikas. Sode auga vyšnios ir trešnės, o tvenkinyje nardo amūrai, plačiakakčiai ir karpiai.
„Savaitgaliais kuriu pirtį. Pirties tradicijų ir paslapčių mokiausi pas žymų mūsų krašto pirtininką, mano kaimyną, Rimantą Silkę. Rugsėjo mėnesį pradėsiu mokslus pirties mokykloje. Tad veiklos netrūksta, tačiau šie hobiai sutampa su žmonos ir dukros hobiais, tad mes visą laiką esame kartu. Tiesiog planuoju laiką, kitaip nespėčiau“, – šypsosi jis.
