Plačiau kalbėdamas apie savo profesiją veido ir žandikaulių chirurgas Rokas Perevičius pasakojo, kad iš esmės gydo įvairias minėtųjų sričių ligas.
„Ligų yra įvairiausių – tiek infekcijos, tiek augliai, tiek onkologinės ligos, tų pačių dantų problemos“, – vardijo jis „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“.
Onkologiniai susirgimai burnoje nėra reti
Gydytojo teigimu, deja, bet onkologinių susirgimų veido ir žandikaulių srityje pasitaiko pakankamai dažnai.
„Būna susirgimų ir pačiuose žandikauliuose, tai – osteomos, karcinomos, būna seilių liaukų piktybiniai augliai, burnos vėžio atvejai. Deja, jie yra labai klastingi, nes žmonės kreipiasi gana vėlai. Šie susirgimai duoda gana lengvą simptomatiką.
Žmonės Lietuvoje gi dažnai prisibijo ar vengia apsilankyti pas burnos sveikatos specialistą ir tai lemia, kad jie galbūt nepastebi ligų laiku, pradinėje jų stadijoje – ar tai būtų onkologinis procesas, ar periodontitas, ar kariesas. Po to, jau užleidus ligą gydymas tampa žymiai sudėtingesnis“, – konstatavo R. Perevičius.
Paklaustas, kokių onkologinių ligų atvejų pats mato dažniausiai, chirurgas išskyrė karcinomas.
„Liaudiškai sakant, žandikaulio vėžys arba seilių liaukų susirgimai. Susirgimas gali būti nebūtinai žandikaulyje, o burnos ertmėje, po liežuviu, ant liežuvio, gomurio“, – sakė gydytojas.
Atėjo dėl paslankaus danties, o išgirdo vėžio diagnozę
R. Perevičius atkreipė dėmesį, kad šios ligos neretai klastingos, gali gerai „užsimaskuoti“. Čia pat jis pasidalino tą iliustruojančia liūdna, bet pamokančia istorija:
„Vienas pacientas atėjo danties pašalinimui, nes jis judėjo. Vienintelis nusiskundimas ir buvo tas, kad dantis yra paslankus, o iš tikrųjų aplink dantį dideliame plote jau buvo išplitęs piktybinis navikas. Tai noriu pasakyti, kad simptomai kartais būna, atrodytų, visiškai įprasti ir net maskuojantys ligą, klastingi.“
Gydytojas akcentavo, kad nustačius tokią ligą prognozės yra tuo geresnės, kuo žmogus kreipiasi anksčiau. Jis pridūrė, kad jei žmonės nuosekliai lankytųsi pas burnos sveikatos specialistą, būtų galima laiku pastebėti ligos užuomazgas, įvertinti rizikos veiksnius.
Dėl kokių priežasčių netenka dantų?
Paklaustas, dėl kokių žmonės dažniausiai netenka dantų, gydytojas teigė, jog jos yra pačios įvairiausios. Tačiau iš esmės jas būtų galima išskirti į kelias grupes – kai tai nutinka dėl danties pažeidimų, dantų traumų arba dantų susidėvėjimo.
„Negali sakyti, kad žmogus neteko dantis dėl ėduonies, bet jis buvo pradžių pradžia, kai po to išsivystė pulpitas ar periodontitas. Kalbant apie traumas, štai toks pavyzdys – žmogus važiavo paspirtuku, nemažu greičiu. Suskambus telefonui jis vieną ranką kyštelėjo į kišenę, tuo metu pasitaikė kelio nelygumas, paspirtuko vairas apsisuko, žmogus veidu trenkėsi į grindinį ir išsilaužė priekinius dantis. Tokius dalykus teka pamatyti vis dažniau“, – pasakojo R. Perevičius.
Kalbėdamas apie dantų neteką dėl jų nusidėvėjimo gydytojas priminė, kad žmogaus kūnas nejaunėja – sąnariai, oda, plaukai sensta, taip pat – ir dantys.
„Jei jiems skiriame dėmesio, laiko, išteklių jų nuolatinei priežiūrai, galime šį procesą kažkiek suvaldyti, šiais laikais ir visai smarkiai. O jei ne, tai dantys dyla, dyla ir būna vos ne iki dantenų dantų vainikai nudilę. Tada tiesiog atstatymui dažnai trūksta sveikų audinių ir nebėra kito kelio kaip dalį ar visus dantis pašalinti ir atkurti juos protezais“, – konstatavo gydytojas.
Ar reikia rauti protinius dantis?
Pasiteiravus, kokiais atvejais šalinami protiniai dantys, gydytojas priminė, kad visų pirma yra gydoma kažkokia patologija.
„Jei jos nėra, iš esmės nėra ir ką gydyti, tai jei protiniai dantys yra išdygę tinkamoje padėtyje, atlieka savo funkciją, nėra pažeisti ėduonies, žmogui nesukelia kažkokio diskomforto ar kitokių bėdų, jų šalinti iš esmės nereikia. Bet yra daugybė atvejų, kai tie dantys nėra tokie geri, besiremiančių į kitus dantis, pasislėpusių po dantenomis.
Tada mes gelbėjam žmones, nes tai, būna, sukelia ir uždegimus, skausmą. Žmonės galbūt kitą kartą net nežino, kad neišdygęs protinis dantis daro savo blogą darbą remdamasis į kitą dantį ir sukeldamas jo pažeidimą“, – aiškino chirurgas.
Pasak jo, kadangi šie yra paskutinėje dantų eilėje, yra sunkiai pasiekiami dantų šepetėliu: „O jei dar dantis išdygęs ne itin tinkamoje pozicijoje, žmogui sunku jį išvalyti, natūralu, kad anksčiau ar vėliau tas dantis bus pažeistas ėduonies ir teks jį arba gydyti, arba pašalinti. Nes toje vietoje labai sunku dantį ir gydyti, prieiti ten su instrumentais, nėra gero matomumo, bėga seilės ir sunku tą padaryti, tada dažnai pasirenkamas kelias tokį dantį šalinti.“
Kas vyksta netekus danties?
Gydytojas patvirtino, kad daugelis žmonių išgyvena netekę danties: „Vis tiek netenkama kūno dalies, čia panašu, kaip netekti piršto ar jo dalies. Tikrai žmonės išgyvena.“
Nors danties netekimas gali atrodyti lokali problema, gydytojo teigimu, ilgainiui tai gali sukelti ne tik sąkandžio problemų, bet ir estetinių pokyčių veide.
„Nors atrodytų, kad danties pašalinimas kaip ir lokalus, bet organizme vyksta sisteminiai pokyčiai. Aišku, su jais organizmas susitvarko pačiam žmogui greičiausiai nepastebėjus. Tačiau bendrai paėmus, kas vyksta netekus dantis, tai žmogus pirmiausia su liežuviu pasitikrina, kas yra toje vietoje, o ten – tuštuma, tai smegenys reaguoja į tą informaciją. Iš pradžių dėl to būna diskomfortas“, – kalbėjo jis.
Netekus danties pasunkėja kramtymas, kūnas nebūna įpratęs, kad toje vietoje danties nėra, tačiau ir prie to žmogus gana greitai pripranta.
„Ilgainiui žandikaulio kaulas negauna tam tikros stimuliacijos ir pradeda siaurėti, žemėti, kitaip sakant – nykti. Vieniems tai nutinka greičiau, kitiems – lėčiau.“
Tačiau gydytojas įspėjo, kad nieko nesiimant, kaip būtų galima atkurti prarastą dantį, prasideda daugiau negrįžtamų procesų: ima tirpti kaulas, dantys ima virsti į atsiradusią laisvą erdvę, viršuje arba apačioje esantys dantys gali bandyti „spraustis“ į viršuje ar apačioje atsiradusią laisvą vietą.
„Ilgainiui žandikaulio kaulas negauna tam tikros stimuliacijos ir pradeda siaurėti, žemėti, kitaip sakant – nykti. Vieniems tai nutinka greičiau, kitiems – lėčiau“, – pastebėjo chirurgas.
Netekus daugiau dantų, ypač vienoje pusėje, esančių vienas šalia kito, gali atsirasti ir pokyčių veide, keičiasi ir žandikaulio forma:
„Tada žmogaus veide atsiranda raukšlės, dėl to žmogus gali atrodyti liūdnas ar pavargęs, sergantis, nelaimingas. Ir tas atrodymas irgi neša tam tikrą emocinį krūvį ir su tuo žmogus turi gyventi.“
Darbas reikalauja ištvermės
Paklaustas, kokia yra veido ir žandikaulių chirurgo kasdienybė, pašnekovas patikino, kad šis darbas reikalauja ištvermės. Dėl to neatsitiktinai šią profesiją pasirenka vyrai.
„Bet tai nėra taisyklė, yra nemažai moterų ir merginų chirurgių. Bet faktas, kad ištvermės reikia, ir pačioje odontologijoje jos reikia gana nemažai. Žmogaus burna nėra labai didelė ertmė, darbas joje sudėtingas, kartais reikia dirbti pasilenkus ir nepatogiose pozose, tą daryti ilgą laiką. Pacientų per dieną būna ne vienas – vidutiniškai tenka 10, iki 15 pacientų, kartais – ir 20. Aišku, ne visiems pacientams darome operacijos, bet darbo grafikas yra įtemptas“, – pasakojo R. Perevičius.
Jis teigė, kad, ne paslaptis, labai daug gydytojų chirurgų turi problemų ir su nugara, ir bendrai su sveikata.
„Yra ilgos darbo valandos, tie, kurie dirba ligoninėse, yra ir naktiniai budėjimai, tada būna ir dieninės darbo valandos. Žmogaus kūnui toks darbo krūvis yra labai nedėkingas. Taip pat prisideda ir psichologinis stresas. Gydytojas galbūt to ir neparodo, bet jis jaučia labai didelę atsakomybę tiek prieš pacientą, tiek save, savo profesiją, kiekvienas savo darbą nori padaryti labai gerai ir tikrai stengiasi. O medicina nėra toks tobulas mokslas, kokioje inžinerijoje gal yra paprasčiau, kai galima kompiuteryje sumodeliavus išpjauti tikslias detales“, – svarstė chirurgas.
Jaunas chirurgas imasi daugiau iššūkių?
Gydytojas atkreipė dėmesį ir į tai, kad daug kas priklauso nuo paties paciento pasiruošimo, jo baimės ar nerimo, kad tokius jausmus labai gerai pajaučia ir chirurgas.
„Jau nekalbant apie tai, kad kiekvieno žmogaus kūnas skirtingas ir kartais, atrodo, žiūri į tą pačią situaciją, bet ji gali būti kardinaliai skirtinga – skiriasi kaulų tankis, audinių minkštumas, elastingumas, storis, kraujavimas, žmogaus seilėtekis“, – vardijo R. Perevičius.
Paklaustas, kiek pritartų tokiam teiginiui, kad chirurgą reiktų rinktis jauną, o terapeutą – labiau patyrusį, gydytojas sutiko, kad tame yra dalis tiesos:
„Galbūt jaunesnis specialistas nėra dar toks gyvenimo lenktas, galbūt gali atlikti labiau iššūkių reikalaujantį darbą ir galbūt nebijo tų iššūkių. Vyresni kolegos galbūt yra turėję kažkokių nemalonių situacijų, gal daugiau kartų yra kažkas nepasisekę, yra daugiau baimių, atsargumo, galbūt jaunesni chirurgai to neturi.“
