Mielas dienorašti,
Vakar pasiekėme mažosios Lietuvos sieną. Kažkada fiziškai buvusi saugoma siena šiandien panaikinta, bet kelyje ryškiai matėsi jos žymė ir ją peržengti – sukrečianti patirtis.
Tai buvęs knygnešių kelias, o knygnešiai man – heroizmo simbolis. Gelbėti šalį knygomis! Švietimu. Kultūra. Nėra žodžių tam apsakyti. Aš, tinginti ketvirto kurso doktorantė, labai atsiprašau ir žemai nulenkiu galvą. Galiu geriau. Turiu pasistengti labiau. Kiekvienas saugome ir giname savo šalį ir kiekvienas – kaip tik galime. Saugant mūsų kalbą ir kultūrą – vienas iš kelių. Ir man, neturinčiai jėgų pakelti ginklo, jeigu būtų dieną x, atsakomybė dar didesnė.
Be kita ko, mūsų šeima – dvitautė. Tėtė – vokietis, o mama – žemaitė. Kirsti šią sieną – savotiškai palikti savo namus ir įžengti ten, kur tave nebūtinai supras. Nepažins ir laikys svetimšaliu. Jei čia mano užsispyrimas ir tikslai nekelia jokių klausimų, tai jau geras klausimas „už ribos“. Taip vadinami prūseliai, – kas mes? Kodėl tokie nesukalbami? Ir kodėl principai mums visada svarbiau už viską?
Pažiūrėsime, ką atneš rytojus. Ir ar pavyks tarp dviejų Lietuvų pastatyti tiltą. Žinau, kad tėvai gerai mane išmokė, bet „didmiestietė“ visada buvo labai prasta. Taigi, teks pasikliauti žmoniškumu ir tuo, kad Mulan kaip visada pasakys tai, ko aš nesugebu. Ji jau netrukus grįš pas mane ir prisijungs prie žygio!
Prisijunkite ir jūs, jeigu galite – paskambinkite 1415 ir palaikykite šunų asistentų rengimo projektą 10 eurų arba 1416 (5 eurai). Mūsų šunys yra super pagalbininkai žmonėms, turintiems negalią. Taip pat vis dar galite įsigyti ryškius ir prasmingus „Svajonių žygio“ marškinėlius, jie jūsų laukia mulanfondas.lt.
Dėkoju kiekvienam,
Ajana
